 |
Pirmąjį ir , ko gero, svarbiausią žingsnį padarė 1994 metų sausio 4 dieną Lietuvos Prezidentas A.Brazauskas, išsiuntęs laišką tuometiniam NATO generaliniam sekretoriui M.Werneriui su prašymu priimti Lietuvą į Aljansą. Kad tai buvo labai svarbus žingsnis, iš esmės nulėmęs mūsų sėkmę, liudija ir tai, kad ne visoms šalims tai pavykdavo padaryti.
Pavyzdžiui, Ukrainai, kurios Prezidentas V.Juščenka savo laiku taip pat yra panašų pageidavimą išsiuntęs, narystės, ir dėl paties laiško turinio, ir todėl, kad šalies politinės partijos neturėjo šiuo klausimu konsensuso, pasiekti nepavyko. A.Brazausko kreipimasis į NATO, paremtas plačiu pagrindiniu šalies politinių jėgų sutarimu, ir buvo tas sėkmės receptas.
Lietuvai po to dar septynerius metus reikėjo atlikti vadinamus „namų darbus“, įrodyti savo pasiruošimą ir tinkamumą narystei. Ir čia – didžiausias ne politikų nuopelnas, o, visų pirma, mūsų karių, karininkų, diplomatų, įvairiausių taikos palaikymo misijų dalyvių, o taip pat plataus visuomenės palaikymo rezultatas. Taip pat gerų ir artimų santykių su kaimyninėmis šalimis, pirmiausia su Lenkija, kuri tapo tikra Lietuvos narystės NATO advokate, pasekmė. Tuometinis Lenkijos Prezidentas A.Kvasnievskis, su kuriuo A.Brazauskas, vėliau V.Adamkus, palaikė šiltus draugiškus santykius, iš tiesų, ypač Lenkijai keliais metais anksčiau tapus NATO nare, visuose lygiuose ir viršūnių susitikimuose karštai gindavo ir pabrėždavo Lietuvos, kitų Baltijos valstybių narystės NATO svarbą.
Tai buvo labai svarbu, nes, kaip žinia, ne visos net ir NATO šalys, ką jau kalbėti apie mūsų Rytų kaimynus, tokią narystę rėmė. Sunku net įsivaizduoti, kaip būtų šiandien, kai dabartinė valdančioji dauguma iš esmės neturi santykių su ta pačia Lenkija, nors esame tuose pačiuose aljansuose, o geri kaimyniniai šalių – narių santykiai visada buvo ir tebelieka vienas pagrindinių narystės kriterijų.
Netinka konservatoriams šiandien girtis savo pasiekimais, ypač dėl narystės NATO, jau tik todėl, kad jų valdymo metu šalies gynybinis biudžetas susitraukė iki 0,85 procento nuo bendro vidaus produkto. Nepateisina jų ir finansinė krizė, nes, pavyzdžiui, ta pati Latvija, kuri pergyveno dar sunkesnes krizės pasekmes, išlaikė 1,2 procento bendro šalies vidaus produkto dydžio gynybos biudžetą. Ką jau kalbėti apie Estiją, kurios ekonomikos nuosmukis buvo panašus į Lietuvos, tačiau estai nuosekliai vykdo savo įsipareigojimus Aljansui, nes tai kolektyvinės gynybos, reiškia ir kolektyvinių finansinių įsipareigojimų organizacija.
Taigi Estijos gynybos biudžetas, kaip buvome informuoti šią savaitę Baltijos ir Skandinavijos šalių bei Lenkijos parlamentų gynybos komitetų susitikime Taline, šiandien jau yra 2 procentai nuo vidaus produkto (reikalaujamas NATO šalių vidurkis). Todėl net jau fiziniais biudžeto skaičiais dukart mažesnės šalies Estijos gynybos biudžetas (300 milijonų eurų) lenkia Lietuvos krašto apsaugai skiriamas lėšas.
Apie tai būtų galima nediskutuoti, jei neprisimintum nuolatinę veidmainišką, kaip dabar aiškėja, konservatorių kritiką socialdemokratų vyriausybėms, esą šios skiria per mažą dėmesį ir nuošimtį nuo bendro vidaus produkto krašto gynybai.
Tuomet iš tiesų, tai nebuvo lengva daryti, nes ekonomikos augimas būdavo 6-7 procentai per metus. Tačiau fizine apimtimi gynybos biudžetas visą laiką augo, niekada nebuvo mažesnis nei procentas nuo bendro vidaus produkto ir dėl mes galėjome būti aktyvūs, matomi Aljanse, dėl to ir NATO turi įsipareigojimus ginti mūsų šalies oro erdvę. Todėl dabartinės valdančiosios daugumos nepagrįstai daug sumažinto šalies gynybos biudžeto, nepateisina jokia demagogija ar dangstymasis krizėmis, kurias, beje, pergyveno visos NATO šalys, o kai kurios tebepergyvena lig šiol ir daug sunkesnes nei Lietuva.
Beje, tame pačiame, jau minėtame, pareiškime R.Juknevičienė dar pridūrė, jog konservatoriai „per savo energetinę politiką vykdo garsiąją partijos Rusijos sulaikymo strategiją“. Šiuo požiūriu galima būtų paklausti, kam tokia strategija reikalinga, jei esame NATO nariai, o Rusija yra partneris vadinamame NATO-Rusijos formate? Jau nekalbant apie tai, jog, kaip bežiūrėtume į šią šalį, ji taip pat mūsų kaimynė, viena didžiausių prekybos partnerių, turime ir kartu su Europos Sąjunga užtikriname įvairų Kaliningrado tranzitą, keleivinį, krovininį, energetinį, taip pat karinį.
Nelabai aišku, kaip ši Rusijos sulaikymo strategija yra šios valdančiosios daugumos vykdoma, jei per jų valdymo metus beveik visiškai tapome priklausomi nuo rusiškos elektros energijos importo, dujų kainos yra pačios didžiausios, energetikos projektai nepajudėjo. Šiam Seimui, jau baigiantis kadencijai, dar nepristatyta net atnaujinta nacionalinė energetikos strategija, kiti žadėti projektai.
Tuo tarpu konservatoriams artimi elektros energijos importuotojai ir toliau pelnosi, statomos atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje. O gal į „sėkmingai“ vykdomą Rusijos sulaikymo strategiją dar patenka ir krašto gynybos biudžeto sumažinimas?
Prieš keletą metų lietuvių kilmės kongresmenas J.Shimkus, gindamas jau tuomet per mažą mūsų gynybos biudžetą, (ką jau kalbėti apie dabartinį) pasakė, jog „Lietuvos indėlis į NATO yra daug didesnis, nei gynybos biudžetas ar šalies dydis“. Ir tai – tiesa. Tačiau tai – mūsų kariškių, Goro provincijos atkūrimo ir kitų taikos palaikymo misijų, ypač specialiųjų pajėgų karių nuopelnai.
Prisiimdami narystės NATO nuopelnus sau, konservatoriai veidmainiauja, nes būdami valdžioje, visiškai pamiršo, jog narystė gynybiniame Aljanse taip turi ir politinius bei finansinius įsipareigojimus, už ką yra atsakinga, pirmiausia, Vyriausybė. Tiesa, Premjeras A.Kubilius, vis tik pripažindamas, jog šalies gynybos biudžetas neatitinka mūsų įsipareigojimų NATO, pažadėjo šią problemą spręsti ir teigė, jog nuo kitų metų šis biudžetas turėtų padidėti bent iki 1 procento nuo bendro vidaus produkto. Arba, kitaip sakant, ką jis pastaruoju metu gana sėkmingai ir intensyviai daro, vėl perkėlė atsakomybę jau kitoms vyriausybėms.
Simboliška, jog 2004 metų kovo 29-ją tuometis Premjeras A.Brazauskas Vašingtone, kartu su kitų tuomet priimamų šalių vadovais, įteikė JAV valstybės sekretoriui C.Powelui Vašingtono sutarties ratifikacinius raštus. Šią dieną ir laikome Lietuvos narystės NATO pradžia. Tiesa, A.Brazauskas, skirtingai nuo dabartinės valdžios, savo nuopelnų stojimui į NATO, nepabrėždavo ir apie kokių nors šalių „sulaikymus“ nekalbėdavo. Su aštuntosiomis NATO narystės metinėmis, Lietuva!
