 |
N.Sarkozy pirmasis, kaip ir dera demokratinės valstybės vadovui, pasveikino savo oponentą F.Hollande‘ą su pergale ir palinkėjo jam sėkmės. O pastarasis iš karto pasakė, kad po šių rinkimų nėra laimėtojų ar pralaimėtojų, kad jam rūpės visi vienodai, visa Prancūzija. Gaila, bet Lietuvoje po eilinių rinkimų, nors tai, atrodytų, tik demokratijos abėcėlė, taip nutinka, ne visuomet.
Dar vienas svarbus Prancūzijos prezidentinės kampanijos bruožas – čia niekas iš anksto nesikeitė postais, niekas iki pat paskutinės minutės nežinojo, kas nugalės.
Įdomu ir tai, kad išrinktasis prezidentas nepataikavo antrajame ture kraštutiniams dešiniesiems, nors jų lyderė M. le Pen pirmajame ture surinko beveik penktadalį balsų, dėl emigrantų. Priešingai, jis pareiškė, jog iš karto suteiksias jiems teises ir galimybes kuo aktyviau dalyvauti vietos savivaldoje.
Tai – ko gero, tinkamiausias pavyzdys visoms Europos partijoms, o ypač dešiniosioms, jau išsigandusioms pirmųjų kraštutinių dešiniųjų sėkmių įvairiose šalyse.
Ką tai reikš Europai ir Lietuvai, ko gero, dar anksti kalbėti. Tačiau nesutikčiau su politikos apžvalgininko K.Girniaus nuogąstavimais, jog naujojo prezidento bandymas “atkurti Prancūzijos, kaip gerovės valstybės, modelį, tai būtų smūgis ES, taigi ir turėtų tiesioginių pasekmių Lietuvai”.
Tai – tik dešiniųjų, įtikėjusių vienintele griežtų taupymo priemonių alternatyva dabartinėje situacijoje, pozicija. Bent jau sėkminga kaimyninės Lenkijos ekonomikos politika tokią alternatyvą, kaip vienintelę, paneigia, nors ten valdžioje tie patys dešinieji. Tačiau ne dogmatikai, sugebandys išnaudoti visus jiems prieinamus fiskalinės, monetarinės, mokestinės politikos instrumentus, savo vidaus rinką bei geopolitinę padėtį. O taip pat tokių kaimynių, kaip Lietuva, “naktinių mokesčių reformų” klaidas.
Jis pareiškė, jog griežtas taupymas ilgiau nebegali būti vienintelis pasirinkimas, ką mėgina primesti Europos dešinieji visai Europos Sąjungai.
Galbūt todėl šiame kontekste daugiausiai išryškintas naujojo Prancūzijos vadovo nusistatymas prieš griežtas taupymo priemonės.
Jis nedviprasmiškai rinkimų metu ir po rinkimų pareiškė, jog “griežtas taupymas ilgiau nebegali būti vienintelis pasirinkimas”, ką mėgina primesti Europos dešinieji visai Europos Sąjungai. Išrinktasis prezidentas akcentuoja ekonomikos skatinimą, darbo vietas, švietimą, sveikatos apsaugą, smulkų bei vidutinį verslą, atominės energetikos palaipsnį mažinimą, keičiant atsinaujinančia energetika. Drauge, būdamas ir ekonomistu, jis neneigia finansinės bei biudžetinės disciplinos, ką jam suskato prikišti šios pergalės išsigandę dešinieji.
Lietuvoje, kaip matome, vadinamoji griežto taupymo politika ne tik sukėlė didžiulę emigracijos bangą, nedarbą, bet ir praskolino kraštą ilgiems metams. Iš tikrųjų A.Kubiliaus Vyriausybė per trejus metus paskolino daugiau nei du kartus, palyginti su visomis keturiolika prieš tai dirbusių vyriausybių. Greičiausiai “griežto taupymo” propaganda, o ypač skubėjimas prisijungti prie fiskalinio stabilumo pakto tėra figos lapelis šios Vyriausybės neveiksnumui ūkio skatinimo srityje paslėpti.
Šių eilučių autoriui teko susitikti su jau išeinančiu prezidentu N.Sarkozy ir ne sykį. Vieno oficialaus vizito metu, 2008-aisiais, N.Sarkozy netikėtai pasiūlė strateginės Lietuvos ir Prancūzijos bendradarbiavimo sutartį, kuri ir buvo pradėta ruošti ir kurią vėliau pasirašė prezidentė D.Grybauskaitė.
Todėl K.Girnius ir šiuo atveju nėra visiškai teisus, jog Prancūzijos prezidentus domina vien tik santykiai su didžiosiomis valstybėmis. Nors ir nežinau viso prezidentės D.Grybauskaitės sveikinimo teksto naujajam Prancūzijos lyderiui, tačiau iš to, kas pateikta spaudoje, pasigedau užsiminimo apie galiojančią Lietuvos – Prancūzijos strateginės partnerystės sutartį. Galbūt naujasis prezidentas, pamatysime, ir neskirs daug dėmesio mažesnėms valstybėms, tačiau toks priminimas tikrai nepakenktų.
Ar pavyks naujajam Prancūzijos vadovui realizuoti savo idėjas, paaiškės vėliau. Viena šiandien aišku, jog Europos dešiniesiems atsirado rimta alternatyva. O alternatyvos naudingos jau tik todėl, kad skatina mintį ir kūrybiškumą. Bus daugiau diskusijų ir kitokių Europą nusiaubusios, bankų sukeltos finansinės krizės, įveikimo būdų paieškų. Tai vers ir Europos Komisiją keisti politiką, daugiau dėmesio skirti žmonėms, jų socialinėms problemoms, ypač švietimui, pažangai, ekonomikos skatinimui, o ne tik bankams ir vertybinių popierių biržoms.
