Pamenu vieną savo medijuotą bylą, kurioje sutuoktiniai tikrai norėjo vienas kitam daug ką pasakyti, išreikšti savo emocijas, išgyvenimus bei ketinimus. Jie buvo labai pikti ir jautėsi įžeisti, abu norėjo nutraukti santuoką, tačiau jiems bendrauti ir tartis dėl skyrybų sąlygų buvo labai sunku. Tiesiog reikėjo, kad kažkas iš šalies – nepriklausomas, nepažįstamas, bet pagelbėti nusiteikęs žmogus – padėtų jiems prabilti.
Pirmajame mediacijos susitikime išsiaiškinome, kad gyventi kartu sutuoktiniams tikrai nepavyks, todėl buvo labai svarbu užtikrinti net keturių jų vaikų gerovę ir padėti sąžiningai pasidalyti drauge sukauptą nemažą turtą. Mediacijoje šalims išsakius savo ketinimus vyras pasielgė tikrai džentelmeniškai: pasiūlė savo vaikų motinai daugiau turto, negu ji pati prašė, padėkojo už kartu gyventus metus, už atvirą pokalbį, kuris įvyko mediacijoje.
Kai žmonės nori tartis, pakanka ir poros susitikimų, kai nusiteikimas priešiškas – neužtenka ir šimto.
Išgirdęs, pamatęs tokius pokyčius pajunti savo darbo prasmę: juk mediacija ir yra prasminga tuomet, kai įvyksta dialogas, po kurio net ir skirtingais keliais pasukę žmonės gali kalbėtis apie savo vaikus ir jų gerovę. Būtent tokia buvo šios istorijos baigtis.
Tiesa, mediacijoje tenka padėti spręsti ginčus ne tik sutuoktiniams, bet ir broliams, seserims, kaimynams, verslo partneriams. Ir tikrai ne visuomet procedūra baigiama sėkmingai – taikos sutartimi. Tačiau tenka pastebėti, kad po pasikalbėjimo žmonės tampa ramesni, lieka mažiau ambicijų ir principų, atsiranda konstruktyvus pokalbis tarp ginčo šalių. Taigi net ir po nesėkmingo taikiojo tarpininkavimo grąžinus bylą nagrinėti teisėjui, jam pavyksta išspręsti ginčą, o šalims – pasirašyti taikos sutartį.
Kartą teko medijuoti bylą, kurioje buvo kilęs ginčas tarp kaimynų. Buvusi šeimos draugė po motinos mirties ėmė su jos vaikais teismuose bylinėtis dėl žemės ir statybų. Vaikai stebėjosi, kai jų advokatei pasiūlius mediaciją, po ilgų barnių metų kaimynė sutiko tartis. Pirmasis posėdis suteikė daug vilčių: atrodė, kad ne vienerius metus neklausiusi, ką brolis su seserimi nori pasakyti, kaimynė pagaliau juos išgirdo. Buvo sutarta susitikti po mėnesio, bet susitikimas vėl grąžino ginčą į teismus: kaimynė pareiškė, kad tartis nebenori.
Tokiais atvejais tenka pripažinti: kai žmonės nori tartis, pakanka ir poros susitikimų, kai nusiteikimas priešiškas – neužtenka ir šimto.
Žinoma, kartais priešiškumas pavirsta palankumu. Kartais vien todėl, kad žmonės gali kalbėtis ne teismo salėje, nestebint teisėjui ar gynėjams. Štai praeitais metais pavyko padėti susitarti garbaus amžiaus žmonėms: sesuo su ūmaus būdo broliu taikiai pasidalijo tėvo palikimą. Nors į pirmąjį susitikimą vyras atėjo nusiteikęs itin kategoriškai, vos po kelių valandų pokalbio pavyko jį įtikinti, kad esama ir galimybės taikiai susitarti.
Taigi net jei ginčas su šeimos nariu, draugu ar kaimynu pakliuvo į teismą, tai dar nereiškia, kad iš mūšio lauko būtinai kas nors išeis sužeistas. Jei tik kilo mintis bylą baigti taikiai ir kuo greičiau bei pigiau (primenu: mediacija – nemokama paslauga), visuomet galima pasiteirauti bylą nagrinėjančio teisėjo, savo advokato ar tiesiog teismo: gal bylą galima išspręsti mediacijos būdu?
Giedrė Jakštienė yra Kauno apylinkės teismo teisėja mediatorė
