Todėl pirmiausia verta pasakyti aiškiai: kalbame ne apie Mindaugo Sinkevičiaus biografiją. Jis turi savivaldos, ministerijos ir politinio darbo patirties. Tai nėra žmogus, į nacionalinę politiką atėjęs iš niekur.
Tačiau premjero pareigos reikalauja daugiau nei patirties. Reikia aiškaus apsisprendimo, stipraus mandato, komandos ir politinės valios ne tik administruoti sprendimus, bet ir priimti tuos, kurie bus nepatogūs.
Lietuvai šiandien reikia ne premjero, kurį aplinkybės atvedė į šias pareigas, o premjero, kuris pats aiškiai žino, kodėl imasi šios atsakomybės, ką nori pakeisti ir kur nori nuvesti valstybę.
Iki šiol daugiau girdėjome apie tai, kas iš ko išeina, kas į koaliciją grįžta, kam priklausys ministerijos ir kiek postų kam atiteks. Kur kas mažiau – apie tai, kokia bus naujosios Vyriausybės kryptis.
O būtent tai ir yra svarbiausia.
Naujas premjeras savaime dar nereiškia naujos politikos. Nauja koalicija savaime dar nereiškia didesnio stabilumo. Ir keli pakeisti ministrai savaime dar nereiškia geresnio valdymo.
Socialdemokratai jau ne pirmą kartą prašo patikėti, kad nuo šiol bus kitaip. Tačiau stabilumas nėra deklaracija koalicijos sutartyje. Stabilumas yra gebėjimas priimti sprendimus, jų laikytis ir prisiimti atsakomybę už pasekmes.
Mūsų skepticizmas nėra dėl naujojo premjero pavardės. Jis kyla iš to, kaip socialdemokratai iki šiol suprato valdymą.
Per trumpą laiką jau kelis kartus buvo keičiama politinė konstrukcija, persvarstomi partneriai, perdėliojamos atsakomybės. Tai siunčia žinią, kad socialdemokratų partija pernelyg dažnai reaguoja į savo pačios sukurtas krizes, užuot iš anksto formavusi kryptį.
Tačiau valstybė negali būti valdoma nuo vienos politinės krizės iki kitos.
Lietuva šiandien susiduria su saugumo iššūkiais, augančiais gynybos poreikiais, visuomenės senėjimu, silpnesniu ekonomikos augimu ir didėjančiu spaudimu viešiesiems finansams. Tokioje situacijoje nepakanka išlaikyti koaliciją iki kito posėdžio ar susitarti dėl naujo postų pasidalijimo.
Premjero užduotis yra pasakyti, kur valstybė bus po kelerių metų. Šiuo atveju – bent jau iki šios kadencijos pabaigos.
Todėl iš naujojo premjero ir jo Vyriausybės norėtųsi girdėti ne bendrus pažadus apie socialinį jautrumą, konkurencingumą ar saugumą. Visa tai, žinoma, svarbu. Tačiau svarbiausi yra konkretūs pasirinkimai.
Ar Vyriausybė laikysis fiskalinės drausmės, kai koalicijos partneriai jau yra išdaliję ilgą brangių pažadų sąrašą?
Ar bus aiškiai pasakyta, kurių pažadų atsisakoma, nes jiems paprasčiausiai nėra pinigų?
Ar ši Vyriausybė turės drąsos spręsti problemas, kurioms reikia ne skambių šūkių, o nepopuliarių pasirinkimų, ypač viešųjų finansų srityje?
Galiausiai, kuo ši Vyriausybė iš esmės skirsis nuo ankstesnės, be kitos premjero pavardės?
Naujasis premjeras Seimo pasitikėjimą gavo. Tačiau socialdemokratai dar neįtikino, kad turi aiškų planą, kaip iš politinio persigrupavimo pereiti į kokybišką valstybės valdymą.
Opozicijos pareiga nėra trukdyti vien dėl to, kad ji yra opozicija. Būsime konstruktyvūs ten, kur sprendimai stiprins Lietuvos saugumą, ekonomiką, šeimų galimybes ir valstybės atsparumą.
Tačiau negalime duoti tuščio pasitikėjimo čekio vien todėl, kad valdančioji dauguma rado naują premjerą.
Pasitikėjimui reikia daugiau: aiškios krypties, stiprios komandos, atsakymų į sudėtingus klausimus ir politinės valios prisiimti atsakomybę ne tada, kai nebelieka kitų variantų, o tada, kai aiškiai žinai, ką nori padaryti Lietuvai.
Šiandien tokio aiškumo dar nematome. Todėl mūsų skepticizmas yra pagrįstas.
