Maldos maldomis, tačiau šiam regionui yra būdingas dogmatinis ekstremizmas, pasireiškiantis neapykanta kitatikiams, priespauda moterims ir itin žiauriais seksualinių mažumų taip vadinamo perauklėjimo metodais.
Dar visai neseniai islamo valstybėje nuo stogų ir pro langus buvo mėtomi seksualinių mažumų atstovai.
Tai leidžia daryti prielaidą, kad dažnai malda turi tik fasadinę pusę. Vietoje gilių jausmų rodomas tik religinis fasadas, siekiant atrodyti geresniu aplinkiniams, o kartais ir pačiam sau.
Per šventes teko apsilankyti bažnyčioje, tėviškėje ir melstis kartu su dar vienu doru kataliku, buvusiu istorijos mokytoju, kuris sovietiniais laikais man, tuomet buvusiam komjaunuoliu, suorganizavo papeikimą už tai, kad buvau krikštynose toje pačioje bažnyčioje.
Taip pat teisybės dėlei tenka pastebėti, kad per šventes mažiau dėmesio skiriame pabendrauti su sutvėrėju negu būtinai dvylikos patiekalų organizavimui prie šventinio stalo. Lygiai taip pat kaip po šventinių dienų mes dažnai abejingai praeiname pro prašančius išmaldos varguolius.
Grįžtant prie viešų maldų, tai turbūt sunkiai įsivaizduojama Vokietijos ar Prancūzijos ministerijose, kur netgi mokyklose reikalaujama nukabinti nuo sienų kryžius, kad nebūtų įžeisti kito tikėjimo žmonių jausmai.
Tačiau, turbūt sutiksite, kad nepaisant to, tiek Vokietija, tiek Prancūzija yra šalys, turinčios gilias krikščioniškas šaknis. Todėl mano nuomone, nors ir nėra labai lengva, bet labai svarbu atrasti dievą savyje, aišku, jeigu toks poreikis yra, o ne viešai demonstruoti nors ir gražią, tačiau tik fasadinę pusę.
Prof. dr. Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
