„Šitas baisus pastatas yra teatras? Negali būti!“ – nesugebėjau rasti įtikinamų žodžių uostamiestyje viešėjusiam mokytojui iš Ispanijos. Vyriškis stebėjosi griūvančia Klaipėdos dramos teatro dalimi reprezentacinėje miesto aikštėje. Dar labiau jis neatsistebėjo pilku ir atsilupinėjusiu Muzikinio teatro statiniu.
Du teatrai – vienas jau prieš kelerius metus uždarytas dėl avarinės būklės, kitas – „gyvas“ laidojamas. Pilkas mūro statinys nebeatlaiko ne tik pajūrio vėjų. Žiūrovai jau nebesistebi intrigomis Muzikiniame teatre, gendančiu apšvietimu, spektaklio metu dingstančiu garsu ir vienu po kito atšaukiamais renginiais.
Klaipėdos dramos teatras, kitiems metams statybai gavęs tik apverktiną finansinę injekciją, žiūrovus dar surenka nejaukiuose Žvejų rūmuose. Raudonų plytų pastatą su išsiklaipiusių plytelių stovėjimo aikštele dar prisimena vietos grupės ir Klaipėdoje žiūrovų turintys rusų atlikėjai.
Klaipėdiečių ambicijos tapti „antru“ jau seniai nugesintos. Miestas su merdinčiais teatrais, šaltais Žvejų rūmais ir vis dar statoma arena. Net ir penktuoju vadinamas Panevėžys Klaipėdai jau seniai nešė pro šonus.
Kiek tikrųjų „žvaigždžių“ koncertų šiais metais galėtų suskaičiuoti klaipėdiečiai? Kiek sportinių renginių?
Kasmet į Klaipėdą užsukančio filmų festivalio „Scanorama“ vadovė Gražina Arlickaitė apgailestauja, kaip kasmet uostamiestyje pristatydama filmus išvysta pustuštę salę.
Ar miestui, atpratusiam nuo koncertų, sportinių varžybų, didmiesčių publiką prikaustančių miuziklų, pavyks prisivilioti žiūrovus į naująją areną?
Pamatysime po metų. Per tą laiką miestas prie jūros turės kitą pramogą – stebėti, ar suspės Klaipėda su nauju iššūkių – arenos statybomis, kurios jau dabar tituluojamos „metų statybomis“.
