Visgi šie pirmieji dronai yra savotiškas žadintuvas. Matau, kad vis daugiau žmonių pradeda rimčiau galvoti apie karą ir apie tai, kaip pasiruošti sudėtingiems laikams. Tai jokiu būdu nereiškia, kad karas neišvengiamai ateis į mūsų kiemą, tačiau dabar yra pats metas baigti teorines diskusijas ir pradėti realiai mąstyti apie pasiruošimą.
„Blue/Yellow“ kare gyvena jau 12 metų. Per tą laiką mes ne tik perdavėme kalnus pagalbos Ukrainos kariams, bet ir nuolat mokėmės. Mes kasdien renkame informaciją tiesiai iš fronto apie karo eigą, jo prigimtį ir tai, ką karas reiškia tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme. Matėme, kaip jame būti, kaip į jį žiūrėti ir, svarbiausia, kaip su juo „gyventi“.
Nors mūsų pačių patirtis neapima visko, ką išgyvena karys apkasuose, pavyko susitvarkyti su daugybe krizių ir iššūkių. Ir kai šiandien lyginame savo ir Ukrainos patirtį, tampa akivaizdu viena – mes Lietuvoje tiesiog daug ko nežinome. Nežinome, nes patys nesame kare tiesiogine to žodžio prasme. Tačiau mes galime ir privalome mokytis.
Pirmiausia, psichologinis pasiruošimas. Pamačius tokias naujienas apie skrendantį droną, labai svarbu nelaikyti įtampos savyje. Tai yra visiškai normalu ir netgi sveika jausti pyktį, baimę ar neužtikrintumą. Tačiau pats geriausias ginklas prieš karo baimę yra veiksmas. Karo įveikimas reiškia, kad tu privalai ką nors daryti, negali tiesiog sustingti vietoje.
Yra visiškai normalu ir netgi sveika jausti pyktį, baimę ar neužtikrintumą.
Kare žmogus gali pasijausti beprotiškai vienišas. Dažnai vienintelis būdas išlikti – būti kartu su kitais. Pradėti, žinoma, reikia nuo savęs, nes kiekvienas iš mūsų esame gerokai stipresni, nei patys suprantame. Tačiau aplink save mes turime resursą, kuris mus daro kone neįveikiamus. Tai – kiti žmonės. Tavo geriausi ir artimiausi sąjungininkai šiandien yra ne kažkur toli. Tai tavo šeima, tavo bendradarbiai, kolegos, draugai, kaimynai – tie, kurie yra šalia.
Nors tai gali skambėti paradoksaliai, bet patys geriausi ir efektyviausi mūsų pasiruošimo karui darbai šiuo metu vyksta ne Lietuvoje, o Ukrainoje. Mes, „Blue/Yellow“ komanda, esame visiškai įsitikinę: tol, kol Ukraina atsilaikys, mes esame sąlyginai saugūs. Būtent todėl mes privalome Ukrainą remti tiek, kiek reikės, ir taip, kaip reikės. Šiandien jau visiems turėtų būti aišku, kad Ukraina ne tik prašo mūsų pagalbos, bet ji pati mums ją duoda. Ji perka mums laiką ir rodo gyvą pavyzdį, kad atsilaikyti yra įmanoma.
Kaip kadaise labai taikliai parašė partizanas Juozas Lukša-Daumantas, kare svarbiausia ne tai, kas tavo priešas, o kas – tavo draugai. O draugų mes turime daug. Tiek aplink save čia, Lietuvoje, tiek visame regione.
Kai nesi vienas ir kai veiki – tada ne taip baisu. Viską įveiksime kartu.
