Kadangi dabar linksniuojami parlamentarai, o Transparency International Lietuva paskelbė ataskaitą būtent apie Seimo narių deklaruotus susitikimus, apsistokime ties Seimu, Vyriausybę ir ministerijas palikdami skaidresniems laikams.
Iš 141 nario lengviausia atskirti tuos, kurių verslas turi tarptautinį elementą. Įprasta, kad jie Seimo nariais tampa verslui nusistovėjus, ryšiams irgi. Ne tik žvalgybai, bet ir žurnalistams atsekti tokius ryšius yra įveikiama užduotis. Teisės aktų pakeitimai, turintys tiesioginės ar netiesioginės įtakos tokio parlamentaro verslo sėkmei, greitai krenta į akis.
Šiek tiek lengviau numatyti įtakas tų parlamento narių sprendimams, su kuriais susitikimus deklaruoja registruoti lobistai. Atsivertę deklaracijas pamatysite, koks verslas pasiuntė atstovą įtikinti Seimo narį pakeisti reguliavimą tam verslui naudingu būdu. Jeigu matome, kad reguliavimas pakeistas, kartu pakito Seimo nario ar su jais susietų asmenų gerovė, verta sunerimti.
O toliau – pilka ir labai klampi zona. Bent kiek stipriau užsinorėję, Seimo nariai susitikimus su suinteresuotais asmenimis gali lengvai nuslėpti. Tiesiog nebedaryti jų prie Seimo rūmų esančioje kavinėje „Submarinas“ – ir tikimybė, kad susitikimas liks paslaptyje – labai didelė.
Įprasta praktika, kad interesų turintys veikėjai reikalingas įstatymų pataisas parengia patys, dokumentą tiesiog perduoda Seimo nariui. Ne taip seniai tingėdavo dokumento nustatymuose pakeisti autorystę – ir Seimo narys pateikdavo advokatų, stambaus kapitalo valdytojų sukurtus dokumentus kaip savo.
Dabar taip lengvabūdiškai nesielgiama. Meta duomenys pridengiami. Pridengiami ir tikrieji interesantai: pavyzdžiui, su įstatymų leidėjais bendrauja tarpininkai – ryšių su visuomene agentūros. Nepaisant to, klaidų pasitaiko, jos labai išryškėja pateikiant aiškinamuosius raštus. Liūdnai šypsausi matydamas pakankamai sudėtingą teisės akto pakeitimą ir pakeitimo pagrindimą, atitinkantį mokyklinį rašinėlį. Supranti, kad toje pačioje galvoje tokie du skirtingos kokybės dalykai gimti negali – neišsiversta be „pagalbos iš šalies“.
Liberalų sąjūdis ir konservatoriai dabar svyla dėl jų narių viešųjų įstaigų. Žinau, kad viešų įstaigų praktiką buvo įvaldę socialdemokratai, ypač jaunieji: čia jie ir „senius“ nustebindavo. Nepanašu, kad greitu laiku situacija keisis: tiesiog paramą gaunančios viešos įstaigos ją dokumentuos ir leis sumaniau – NVO Ukrainoje yra paklausi tema. Todėl į kiekvieną Seimo narį, kuris turi viešą įstaigą, patariu žiūrėti dvigubai atidžiau. Jeigu įstaiga veikia formaliai, vykdo veiklą tik interneto svetainėje, matyt yra kitų priežasčių tai įstaigai būti.
Dabar „bendradarbiavimo formų“ atsirado įvairesnių. Man pasiūlė atkreipti dėmesį į tarptautines mokėjimo korteles. Neva yra atvejų, kai tokią gauna patikimas žmogus, įkelia į ją reikalingą sumą ir su kodu perduoda subjektui, kurį reikia paveikti. Stambių pirkinių nepadarysi, bet gali nuo savo sąskaitos nuimti iki 30 proc. mėnesio išlaidų: esą mokesčių inspektoriai dėl tokio procento neturėtų susivokti. Skaitytojo prašau šitą dalį priimti skeptiškai – tai pradžioje žadėti gandai.
Kaip manote, kas vyksta savivaldos lygmenyje? O valstybės įmonių lygmenyje? Nenoriu nupaišyti vaizdo blogesnio, negu yra iš tikrųjų, bet mano (kažkiek informuota) hipotezė: savivaldos biudžetų perskirstyme korupciniais pagrindais dalyvaujama daug intensyviau, negu įstatymų leidyboje. Spėčiau, kad 70 proc. sprendimų dėl investicijų į infrastruktūrą (statybos, keliai, apšvietimas, komunikacijos) yra paženklinti privačių, bendruomenei nenaudingų, iniciatyvų.
Julius Naščenkovas - VšĮ Politinės komunikacijos institutas vadovas
