Sekite 15min Google
„Pasaulio pabaigos laikrodis rodo penkias minutes iki vidurnakčio“, – pasakė klasiokė, kai susitikome jau pirmame kurse po pirmosios savaitės paskaitų. Sėdėjome su bičiuliais tuomet apstulbę, lyg pagaliau būtume praregėję – svajoję pakeisti pasaulį, vos palikę mokyklos suolą, pirmą dieną sužinojome, kad pasaulis pasmerktas. O ką daryti – neaišku.
Neigiamos informacijos poveikis yra labai stiprus. Po rutininės naujienų apžvalgos su rytine kava baisu savo vaiką išleisti į mokyklą, naudotis batutu, ignoruoti lengvą pilvo skausmą, naudoti minkštiklį rankšluosčiams ar suvalgyti minkštai virtą kiaušinį. Ir tai tik paskaičius naujienas, kurios rėkte rėkia apie netikėtus kasdienoje slypinčius pavojus.
O kai virš galvos pakabinamas Damoklo kardas – neišvengiamas karas ar žmonijos žūtis – nieko konstruktyvaus apskritai nebenuveiksi. Nes ginčytis su būrimais iš kavos tirščių juk neįmanoma.
Ir vis tik dirbtinio intelekto (DI) keliama grėsmė nėra jokia ezoterika.
Kas sėja nerimą?
Savaitgalį paaiškėjo, kad „Google Gemini“ asistentas savarankiškai įsilaužė į tris tikras įmones saugumo testo metu, nors tokių instrukcijų nebuvo gavęs. Tai pirmas žinomas „Google“ savarankiško DI įsilaužimo atvejis, tačiau kitų įmonių asistentai nuo vadžių nutrūkę jau seniai.
Netgi yra pasvarstymų, kad nuolat skelbiamos žinios apie savarankiškai į bendroves įsilaužiančius agentus yra viešųjų ryšių kampanijos dalis. Didžiosios technologijų kompanijos nelyg praskleidžia šydą į savo laboratorijas, kurstydamos sąmokslo teorijas, o ką gi jos iš tiesų ten slepia?
„Google Gemini“ asistentas savarankiškai įsilaužė į tris tikras įmones saugumo testo metu, nors tokių instrukcijų nebuvo gavęs.
Kokie mirtini virusai ar Frankenšteino pabaisos ten tūno, kad išsigandę mokslo darbuotojai kaip Jacobas Coxonas iš „Anthropic” neša mėsas ir laiko savo pareiga įspėti visuomenę apie nevaldomą DI?
Nečiulbėti negalinčios lakštingalos galėtų ir patylėti.
Išstoja ir Samas Altmanas, Dario Amodei, Elonas Muskas ir kiti panašaus kalibro DI inžinieriai, prašydami susitarti ir riboti DI vystymą. Jeigu taip baisu dėl žmonijos, tai gal ženkit pirmą žingsnį? Bet noras neprarasti konkurencinio pagreičio yra stipresnis už tą demonstracinę baimę.
Kas bando mus nuraminti?
„Vienas kraštutinis scenarijus galėtų būti žmonijos sunaikinimas“, – sako vienu DI kūrėjų laikomas Kanados kompiuterių mokslininkas Yoshua Bengio.
Ir kaip su tokiu teiginiu ginčytis? Nors ir iš autoritetingo žmogaus lūpų, tai primena klasikinę sąmokslo teoriją – tai sakinys, kurio neįmanoma paneigti.
Teisesnis lieka tas, kas garsiau ar įtikinamiau rėkia.
Pozityviai nusiteikusiųjų stovykloje yra JAV prezidentas Donaldas Trumpas, savo teisumu įsitikinęs aiškindamas, kad tai yra „dalykai, kurie neįvyks“. Bet jį domina parodyti Kinijai, iš kur dūmai rūksta.
Gaisrus gesina ir „Nvidia“ – didžiausią rinkos kapitalizaciją turinčios bendrovės – vadovas Jensenas Huangas. Jis sako, kad tikimybė, kad DI nulems pasaulio pabaigą 2030 metais, yra lygi nuliui. Bet jo vadovaujama kompanija nebūtų verta 5,5 trilijono dolerių, jeigu ne Huango investuotojams paplonintas liežuvis.
Niekas mums nei meluoja, nei pasako tiesą, tik hiperbolizuoja įvairius scenarijus, parankesnius jau itin individualiems tikslams.
Kodėl mums taip baisu?
Lars von Triero „Melancholijoje“ neišvengiamos pasaulio pabaigos akivaizdoje įdomu stebėti, kaip skirtingi veikėjai reaguoja į baigtį. Tie, iš kurių stereotipiškai tikėtumėmės stoiškos laikysenos, sugriūna, o gilios depresijos kamuojami netikėtai drąsiai pasitinka tragišką likimą.
Kalbant apie DI ir pranašaujamą žmonijos sunaikinimą, mes visi, ko gero, puikiai suvokiame, kad taip nenutiks. Tačiau dirbtinis intelektas, kurį nemažai vartotojų išnaudoja tik kaip tobulesnį interneto paieškos įrankį, verčia mūsų gyvenimą aukštyn kojomis.
Vertėjai, įvairių sričių praktikantai, jauni programuotojai ir aibė kitų specialybių atstovų liudija, kaip greitai sumažėjo darbo dėl dirbtinio intelekto įrankių. Net ir organizacijose, kurios neatleidžia žmonių dėl technologijų, viskas keičiasi – DI sistemų diegimas keičia darbo procesus, griauna mūsų rutinas, įneša pokyčių dinamikos, dėl kurios kyla nerimas.
Pasaulio pabaigos laikrodis dabar rodo 85 sekundes iki vidurnakčio. Bet sulig laikrodžio dūžiais juk ateina ne pasaulio pabaiga, o viso labo kita diena. Kartais nelabai laba tik.
