Po pirmojo Seimo rinkimų turo Tėvynės Sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) nors ir nedominuoja, yra aiškūs lyderiai. Daugiamandatėje apygardoje jie surinko beveik penktadalį rinkėjų balsų ir jau užsitikrino naujos kadencijos parlamente 18 vietų. Artimiausi konkurentai Tautos prisikėlimo partija jau turi 13 mandatų, o didžiausi priešininkai socialdemokratai – vos 10.
Nors šįkart prieš būsimas derybas konservatoriai-krikdemai laikosi nuosaikiai, jiems sunkiau nei kai kurioms kitoms partijoms vardan valdžios perlipti per save ir dirbti su bet kuo. Todėl dešiniesiems turėtų būti malonu, kad per 5 proc. barjerą pavyko peršokti ne vienai, o dviem liberalų partijoms.
Dar linksmiau Fortūna šypsosi vienmandačių mūšiuose. Antrojo rinkimų turo prireikė 68 apygardose, o 45 iš jų dėl ketverių metų „nuolatinio bilieto” varžysis TS-LKD kandidatai. Daug kur dešinieji pirmauja ir yra nemažai atitrūkę nuo savo varžovų. Tiesa, partijos atstovai stengiasi išlikti santūrūs ir viešai skaičiuoja, jog per antrąjį turą galėtų gauti apie pusę mandatų iš visų galimų.
Vis dėlto, akivaizdu, kad konservatoriai-krikdemai pirmauja. Tačiau rinkimai dar nesibaigė. Todėl partiečiai turėtų laužyti galvas: kaip elgtis, kad per likusias dienas iki antrojo turo nenubaidytum sėkmės?
Žurnalistai kviečiasi į debatų laidas ir hipotetiškai lipdo centro-dešinės koalicijas, modeliuoja galimus partnerystės scenarijus. TS-LKD lyderiai gali ir apsvaigti nuo euforijos, tačiau kol kas dar stengiasi laikyti liežuvį iš dantų ir reguliariai primena, – turbūt tiek pat sau, kiek ir kitiems – kad rinkimai dar nesibaigė.
Tačiau žurnalistai užduoda daugiau nei vieną klausimą. Domisi konservatorių–krikdemų požiūriu į Tautos prisikėlimo partiją, spėlioja, ar socialdemokratai remtų dešiniųjų mažumos vyriausybę, klausinėja, kokios galimybės dirbti koalicijoje su Tvarka ir Teisingumu, ir taip toliau.
Kol-kas-lyderiai kiekvieną kartą turi spręsti dilemą: kaip atsakyti? Galbūt reikėtų pataikauti kai kuriems rinkėjams ir tėkšti ryžtingą „ne” dėl bent kiek abejotinų koalicijos partnerių? O gal daliai elektorato patiktų, jei dešinieji imtų vadinti Tautos prisikėlimo partiją tiesiog ne partija? Juk tvirta TS-LKD pozicija ir žavi nemažą dalį piliečių. Kita vertus, negali spjauti į veidą toms jėgoms, su kuriomis gali tekti bendradarbiauti, jei nenori vėl likti opozicijoje. Be to, kai kuriuos rinkėjus ir atstumia, kaip šaiposi Gediminas Kirkilas, neperlipamų tvorų statymas.
Galbūt atvirai deklaruoti, jog dešinieji žūtbūt brausis į valdžią ir ims vyriausybę į savo rankas, nes reikia gelbėti Lietuvą? Toks elgesys gali pasirodyti pasipūtėliškas. Kita vertus, per didelis santūrumas atrodytų kaip baimė imtis atsakomybės.
Kol kas TS-LKD atstovai stengiasi apie ateitį kalbėti aptakiai. Tiesa, galima pastebėti tam tikrą pasidalijimą vaidmenimis. Partijos pirmininkas Andrius Kubilius bando išlikti itin diplomatiškas, nors tuo pat metu pabrėžia, jog atsakomybės nebijo ir kartą jau vedė šalį iš krizės. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Irena Degutienė nors ir ne kategoriškai, vis dėlto atmeta galimybę dirbti kartu su „Tvarka ir teisingumu”. Tačiau turbūt labiausiai konservatoriai–krikdemai trokšta, jog laikas tarp dviejų rinkimų turų praskrietų per akimirką, o rinkėjai prie balsadėžių eitų lygiai tokiomis pat nuotaikomis, kaip prieš dvi savaites.
