Sunku net įsivaizduoti, kokiomis malonėmis mus Viešpats turėtų apipilti, idant iš tiesų džiaugtumės ir dėkotume. Esame padovanoti patys sau, Viešpats kasdien mums apsireiškia įvairiausiais dalykais. Deja, paprastai tik dūsaujame dėl kurio nors neįgyvendinto įgeidžio ar burbame po nosimi, jog galėjo būti geriau...
Švęsdami Eucharistiją išpažįstame ir Viešpaties kančią, ir Jo prisikėlimą, pažadame ištikimai nešti savo kryžių, kuriuo Jis apdovanojo. Tačiau dažniausiai tai lieka tik besvoriai žodžiai, kuriuos išsklaido pirmasis menkutis sunkumas, nepatogumas. Gyvename taip, tarsi pažadėtasis Gelbėtojas niekada nebūtų gimęs. Gyvename išganymo dairydamiesi į pinigus, nekilnojamąjį turtą, valdžią ar į karjerą. Žinau, kad net ir tokius mus Viešpats myli ir apglėbia nuo kryžiaus. Tačiau lygiai taip pat žinau, kad kiekviena mūsų neištikimybė, išdavystė, abejingumas – tai rimbo kirtis Tam, Kuris į pasaulį įžengė kaip trapus, bejėgis Kūdikis.
Kalėdos – kasmetinė provokacija. Kai jau papuošiame šventinę eglutę, valgiais nukrauname šventinį stalą, nuperkame dovanų artimiesiems, uždegame šventines žvakes, paaiškėja, jog Kūdikėliui Jėzui viso to nereikia. Jam reikia rankų, kurios Jį sušildytų, širdies, prie kurios galėtų priglusti. Jam reikia ne šventės, bet žmogaus. Ne dovanų, bet meilės. Deja, dažnai paaiškėja, kad būtent tam mes esame mažiausiai pasirengę. Trokštame galingo, žaibais besisvaidančio Dievo, kuris išspręstų visas mūsų problemas, nušluotų visas negeroves ir įkurtų rojų žemėje, o Kalėdos mums padovanoja bejėgį Mesiją, gimstantį šaltyje ir tamsoje... Įsižiūrėkime į šį Kūdikį. Ar tikrai mes turime teisę skųstis savo sunkumais? Ar tikrai per mažai turime, idant galėtume džiaugtis? Ar tikrai mums reikia visų turimų įgeidžių patenkinimo, kad pasijustume laimingi?
Metų pabaigoje verslo įmonės, valstybinės įstaigos paprastai parengia balansą, suskaičiuoja visas pajamas ir išlaidas. Pabandykime kiekvienas susidaryti asmeninę metų suvestinę. Tačiau tikrą, o ne paviršutinišką, įskaičiuodami ne tik tokius dalykus, kaip uždirbti ir išleisti pinigai, bet ir kiekvieną mums padovanotą susitikimą, saulėlydį, kuriuo galėjome grožėtis, medžio pumpurą, kuris skleidėsi prieš mūsų akis, tik mums rudenio šokį sušokusius lapus... Pamąstykime, kiek laiko iššvaistėme neva svarbesniems reikalams – spoksojimui į televizoriaus ekraną, slampinėjimui po virtualią erdvę, pykčiui, apkalboms, gandams, įvairių blizgučių paieškoms.
Kiek kartų neradome laiko artimiausiems savo žmonėms, nepriglaudėme jų prie širdies, nes vėlgi manėme, jog svarbu tik tai, kas įrašyta pajamų ir išlaidų skiltyse.
Iš tiesų sunku pripažinti, kad Dievas mus kasmet praturtina, kai mes patys iššvaistome Jo dovanas ir sukamės susikurtame iliuziniame rūpesčių rate, kai susėdę prie Kalėdų stalo tegalime Išganytojui pasiūlyti prabangių salotų, sultingą kepsnį, gal dar kokį brangų pirkinį, geriausiu atveju – spanguolių kisieliaus, kurį pamėgome vaikystėje, kai Kalėdose dar girdėjosi Kūdikėlio krykštavimas. Tačiau Jam ir šiemet reikės visai ko kito. Jis ties trapias rankutes, paradoksaliai primindamas, jog ne tai, ką mes turime, bet mes patys esame tikroji Jo, pasaulio Kūrėjo, nuosavybė, jog Jam netinka mažiau.
Kalėdos tikrai nėra mūsų pasmerkimas. Tai veikiau dar viena mums dovanojama galimybė rinktis Kūdikėlį Jėzų, o ne tuos rimtus, protingus ir turtingus herojus, kurie prikala Išganytoją ant kryžiaus, idant šis netrukdytų jiems gyventi. Gyventi?
„Artuma“ Nr. 12, 2008 m. gruodis
