– Aš vėl galiu vaikščioti! Aš vėl galiu vaikščioti! – šaukia žmogelis vidury gatvės.
– Kaip tai?! – nustebę klausinėja praeiviai.
– Bankas automobilį pasiėmė…
Ir dar. Susitinka du kiemsargiai. Vienas sako: „Jūs man kažkur matytas.“ Antrasis: „Jūs man irgi. Kokiame banke anksčiau dirbote?“
Neabejoju: kiekvienas šia tema galėtų papasakoti dar bent keletą. Anekdotai – natūrali ir sveika liaudies reakcija į vykstančius procesus. Kuo daugiau satyriškų istorijų rasis, tuo bus akivaizdžiau, kad su gąsdinimais krize perspausta. Ne tik žmonės tarpusavyje, bet ir viešojoje erdvėje jau imama aiškintis, kas daro didesnę žalą: ar pati ekonominė ir finansinė krizė, ar apokaliptiškos kalbos apie ją. Kultūrininkai klausinėja: ar mums svarbus vien piniginės storis?
Tokiu būdu galime peršokti prie kitų problemų. Jei iš tiesų tapome finansų vergais, jei kalėdinės dovanos vertingos tik tiek, kiek jos kainuoja, tai akivaizdu, kokia gili mūsuose vertybių krizė. Jeigu vyras žmonai gali įsiteikti tik dovanodamas šaldytuvą arba jei sužadėtiniai nusprendžia nesituokti, nes vienas iš jų – bedarbis, tai ne tik vertybių, bet ir šeimos institucijos krizė.
Demokratijos nepakankamumo ligomis juk taip pat sergame. Žmonės nenoriai eina į rinkimus, nejaučia ryšio su valdžia, mano, kad biurokratinis aparatas – tai priešų, o ne pagalbininkų, ruja.
Demokratijos nepakankamumo ligomis juk taip pat sergame. Žmonės nenoriai eina į rinkimus, nejaučia ryšio su valdžia, mano, kad biurokratinis aparatas – tai priešų, o ne pagalbininkų, ruja. Diagnozė – akivaizdi demokratijos krizė.
O kur dar vidurio amžiaus krizė? Sakytum, perkopus keturiasdešimt, žmogus įžengia į stabiliausią ir maloniausią gyvenimo tarpsnį. Pareigos atliktos – vaikai užauginti. Vertybės susiformavusios – žinai, kas tau svarbiausia ir maloniausia, todėl be reikalo nešvaistai laiko ir energijos. Patogumas užtikrintas: gyveni nuosavame būste, važinėja ne prasčiausiu automobiliu, nebestovi ant pirmo karjeros laiptelio. Tačiau graužia kažkoks kirminas viduje: jaunystės žavesys, regis, baigia išgaruoti, energijos tarsi mąžta, o karščiausios svajonės grimzta užmarštin.
Psichologai yra įvardinę ir ketvirčio amžiaus krizę. Teigiama, kad tai naujas reiškinys, tačiau mūsuose taip pat jaučiamas. Trečią savo gyvenimo dešimtmetį įpusėjęs pilietis staiga susimąsto: ar aš tikrai einu tuo keliu, kuriuo noriu? Anot specialistų, tokiame amžiuje žmogus kaip niekad trokšta susilyginti su bendraamžiais, o skirtumai kaip tik šiuo gyvenimo etapu kaip niekad ryškūs. Vieni jau yra svaiginančiose karjeros aukštumose, kiti sukūrę laimingas ar nelaimingas šeimas, treti – vis dar mokosi. Išspausti iš gyvenimo tai, kas patenka į visuotinį maksimumo apibrėžimą, šiais laikais yra ne populiaru, tai prievolė. Dar nespėjai? Krizė!
Dar neteko girdėti, bet trijų ketvirčių amžiaus krizė sunkiai benustebintų. Kaip ir visos kitos krizės, kurios jau tapo mūsų gyvenimo dalimi. Turbūt gyvename krizių pasaulyje, ir tiek. Tiesiog reikia priprasti.
p.s. Viena iš graikiško žodžio „krisis“ reikšmių – sprendimas.
