Kita vertus, racionaliau mąstantis pilietis iš TV programos gali išpešti naudos ir baigus jai „galioti”. Tradicinė televizija linkusi į reguliarumą – tas pačias laidas ar rubrikas kas dieną ar savaitę rodo tuo pačiu metu. Jei pamiršai, kada transliuoja tavo mėgstamą serialą, gali atsiversti kad ir praėjusio mėnesio TV laidų gidą. Laikas greičiausiai bus nepakitęs, nebent baigėsi televizijos nupirktos serialo sezono serijos. Tuo tarpu dėl partijų programų negali būti tikras. Pavyzdžiui, socialdemokratai jau kelintus rinkimus žada įvesti progresinius mokesčius, o, kai tik atsiduria valdžioje, visas ryžtas kažkur išgaruoja.
Televizijų programos visada orientuotos į ateitį. Jos niekada neprasideda sakiniais – „praėjusią savaitę 8-ą valandą vakaro rodėme…”. O partijoms programose dažniausiai atrodo svarbiausia išdėstyti, ką jos jau yra nuveikusios. Štai Valstiečių liaudininkų sąjunga, šiaip jau pateikianti gana kokybišką dokumentą, kokius tris ketvirtadalius jo apimties skiria aiškinimui, kaip rinkėjams ji jau pasitarnavo, ir analizei, kokios bėdos šalį vis dar kankina. Nenuostabu, kad žvilgsniui į ateitį vietos pernelyg daug ir nelieka.
TV programa sudaroma turint aiškų tikslą. Tam tikra prasme tai rimtas ir aiškiai struktūruotas dokumentas, kuriame žiūrovui pateikiami tik apgalvoti ir paruošti įgyvendinimui konkretūs pažadai. Kartais, tiesa, pasitaiko, korektūros klaidų ar šiaip kokių nors nesusipratimų, bet auditorija beveik neabejoja, kad, jei parašytas vienas ar kitas filmas, šįvakar mes jį ir pamatysime.
Šalies politinės jėgos – ne televizijos, nors ekrano žvaigždžių kandidatų sąrašuose netrūksta. Panašu, kad dauguma nesuvokia, kam reikia rašyti tas rinkimines programas. Atrodo, pasireklamavai, pavažinėjai po Lietuvą, per debatus oponentams į panosę jų nuodėmes pakaišiojai ir lauk ramus spalio 12 dienos. O čia – sėsk, kažką rašyk, mąstyk, nors ir esi įsitikinęs, kad niekas neskaitys. Kai kurių programų rašytojai išsikvepia vos po pusės puslapio, kiti prirašo keliasdešimt. Tačiau dažniausiai esmė ta pati – abstraktūs pažadai, kurie šiaip jau gražūs, bet neaišku, ar įvykdomi. Ypač populiaru šiemet žadėti grąžinti prestižą pedagogams ir modernizuoti energetikos sektorių.
Bet yra kur pasireikšti ir kitose srityse. Pavyzdžiui, pilietininkai pateikia štai tokį požiūrį į sveikatos apsaugos sistemą: „panaikinsime eiles poliklinikose”, „visais būdais stengsimės sustabdyti gydytojų emigraciją“, „toleruosime tik jų trumpalaikes išvykas, susijusias su kvalifikacijos tobulinimu”. Negi taip įstatyme ir parašys – „Gydytojams draudžiama išvykti iš šalies ilgiau nei savaitei. Juk poliklinikose eilės!“.
Rimčiausia dauguma apžvalgininkų vadina Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programą. Svarus veikalas, apimantis daugiau nei du šimtus puslapių, su aiškia struktūra, pasvertomis įžvalgomis. Rodos, rašyta ne vien todėl, kad reikėjo. Tačiau, kaip ir dėl kitų partijų programų, skaitai ir dvejoji, ar ji realiai įgyvendinama.
Na, tai ką verčiau imti į rankas: TV gidą ar rinkimų programą? Akivaizdu, kad televizijos sau gali leisti kur kas mažiau. Retas kuris žiūri tris keturis kanalus vienu metu. O Seime taip ir bus: beveik nekyla abejonių, kad valdančiajai daugumai sudaryti reikės bent trijų partijų. Įvairiaspalvės, skirtingų interesų partijų sudaromos koalicijos, kaip žinia, puikus būdas ištrinti svarbiausius savo pažadus. Tai nesutrukdys atėjus kitiems rinkimams išdidžiai pareikšti, jog rinkimų programą iš esmės įvykdėme.
Partijoms juk nuolaidžiaujame daug labiau. Ar mes vėl įsijungiame tą patį TV kanalą vien todėl, kad praėjusią savaitę jis parodė programoje žadėtą filmą? O ar balsuotume už partiją, kuri tęsi savo duotą žodį?
