Tokie išpuoliai vyksta įvairiomis formomis: nuo sabotažo prieš kritinę infrastruktūrą iki informacinių kampanijų, kurios skirtos menkinti visuomenės pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir kelti abejones dėl saugumo. Hibridinės priemonės apima tiek fizines diversijas, tiek kibernetines atakas, taip pat vietinių agentų verbavimą ir naudojimą siekiant daryti spaudimą valstybių viduje.
Ši strategija parodė, kad Rusija siekia sistemingai išbandyti Vakarų reakcijos ribas, pasitelkdama metodus, kurie balansuoja tarp karo ir taikos, siekiant sukelti sumaištį, bet išvengti tiesioginės konfrontacijos. Tai ypač akivaizdu Baltijos jūros regione, kur atakos prieš povandeninę infrastruktūrą, telekomunikacijų ir energetikos jungtis kelia nuolatinę grėsmę. Panašūs incidentai sausumoje, logistiniuose centruose ar naudojant kamikadzių dronus, dar labiau sustiprina bendrą spaudimą Europos valstybėms.
Rusijos hibridinės atakos Baltijos jūroje
2023–2025 metais Baltijos jūra tapo viena iš pagrindinių hibridinio spaudimo arenų. Fiksuoti povandeninių dujotiekių, elektros jungčių ir telekomunikacijų kabelių pažeidimai sukėlė didelį rezonansą visame regione. Incidentai, tokie kaip Balticconnector dujotiekio avarija, Estlink-2 elektros jungties pažeidimas ar ryšio kabelių sutrikimai tarp Estijos, Latvijos ir Švedijos, turėjo bendrus bruožus: žala pasireikšdavo panašiu laiku, matyti mechaninės įtakos žymės, o netoli įvykių vietų būdavo pastebimi įtartini laivai su neaiškia nuosavybės struktūra.
Politiniu lygmeniu šie įvykiai aiškiai parodė, kad Rusija geba pasitelkti netiesiogines priemones, testuodama NATO bei ES atsparumą ir siųsdama signalą apie savo galimybes sutrikdyti kritinės infrastruktūros funkcionavimą. Tai nėra atsitiktiniai pažeidimai — tai platesnio hibridinio karo prieš Europą dalis, reikalaujanti vieningos reakcijos, tarptautinių tyrimų koordinavimo ir kolektyvinių priemonių infrastruktūros apsaugai stiprinti.
Kinetiniai incidentai sausumoje
Lygiagrečiai su jūriniais pažeidimais Europoje daugėjo diversinių atakų sausumoje. Nuo 2022 metų buvo fiksuotos organizuotos padegimų kampanijos logistikos centruose, pavojingų siuntų gabenimas per tarptautinius kurjerių tinklus bei sabotažo bandymai komerciniuose objektuose. Pavyzdžiui, 2024 metų pavasarį ir vasarą Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse logistikos centruose užsidegė siuntos, kuriose rasti degūs komponentai.
Tų pačių metų gegužės 9 dieną Vilniuje buvo įvykdytas padegimo bandymas IKEA parduotuvėje, o tyrimai atskleidė sąsajų su platesniais sabotažo tinklais. 2024–2025 metais koordinuotos teisėsaugos operacijos kelių šalių mastu atvedė prie sulaikymų ir kaltinimų, išaiškinus tarptautinius siuntų tinklus bei jų tarpininkus.
Prie šių veiklų glaudžiai prisidėjo Rusijos karinė žvalgyba (GRU), kurios veikla buvo fiksuota verbuojant vietinius agentus, skatinant smulkius sabotažo aktus miestuose bei manipuliuojant pažeidžiamais asmenimis. GRU struktūros išnaudojo socialinius tinklus ir diasporos kanalus tam, kad verbuotų vykdytojus, organizuotų padegimus ar kitus mažesnio masto diversinius veiksmus.
Tokie incidentai rodo, kad hibridinis spaudimas vykdomas ne tik pasitelkiant civilinę logistiką, bet ir tiesiogiai per Rusijos specialiųjų tarnybų koordinuojamus veiksmus. Todėl būtina traktuoti juos ne tik kaip kriminalinius, bet ir kaip geopolitinius išpuolius, reikalaujančius bendro Europos Sąjungos ir NATO atsako.
Kamikadzių dronų atakos
Kamikadzių dronų išpuoliai tapo aukščiausiu kinetinių operacijų tašku — jie žymi tiesioginę ir akivaizdžią fizinių atakų eskalaciją, keliančią grėsmę civiliams ir kritinei infrastruktūrai. Visame regione, ypač Lenkijoje, vienu metu įsiveržus keliolikai bepiločių, išryškėjo perėjimas nuo užslėptų hibridinių priemonių prie atviros kinetinės žalos. Masinis incidentas, kai beveik dvi dešimtys dronų kirto Lenkijos oro erdvę, tapo rimčiausiu išpuoliu prieš NATO valstybę per šį laikotarpį. Reakcija buvo nedelsiant koordinuota: aktyvuotos oro gynybos sistemos, laikinai apribota civilinė oro erdvė, o NATO pradėjo skubias konsultacijas dėl bendro atsako.
Šios atakos sukėlė ne tik politinį spaudimą, bet ir realias pasekmes — buvo aukų ir sužeistųjų tarp civilių, o keliuose Lenkijos regionuose užfiksuoti sugriovimai. Vienas tragiškiausių atvejų įvyko 2024 m. rugsėjį, kai Podlaskės vaivadijoje dronui pataikius į gyvenamąjį namą žuvo vienas žmogus, dar keli buvo sužeisti. Atakų metu žala padaryta gyvenamiesiems pastatams, energetikos infrastruktūrai bei transporto tinklams. Tai parodė, jog tokio tipo išpuoliai gali turėti rimtų humanitarinių ir ekonominių pasekmių. Lietuvoje ir Rumunijoje fiksuoti mažesnio masto incidentai, tačiau jie taip pat atskleidė, kad grėsmė yra regioninė.
Lenkijos atvejis tapo simboliniu lūžio tašku, įrodančiu, kad kamikadzių dronų naudojimas nėra pavienis eksperimentas, bet nuosekliai taikoma taktika prieš NATO rytinį flangą. Tai aiškiai parodė būtinybę politiniu lygmeniu užtikrinti kolektyvinį atsaką ir stiprinti bendros oro gynybos architektūrą.
Atsakas: „100 km saugaus dangaus“ zona
Atsižvelgiant į augančias grėsmes, siūloma politinė iniciatyva įsteigti šimtą kilometrų saugaus dangaus zoną Ukrainos teritorijoje, ties NATO siena. Tokia zona leistų neutralizuoti raketas ir bepiločius dar Ukrainos pusėje, taip užkertant kelią galimai žalai NATO teritorijoje. Ji būtų suprantama kaip kolektyvinės gynybos mechanizmas, aiškiai parodantis, kad Aljansas nelauks, kol grėsmės materializuosis jo teritorijoje, bet veiks prevenciškai kartu su Ukraina.
Ši iniciatyva būtų ne karinės eskalacijos žingsnis, o politinė deklaracija, grindžiama NATO šalių ir Ukrainos susitarimu, bendru mandatu. Ji parodytų, kad Ukraina yra traktuojama kaip neatsiejama bendro saugumo architektūros dalis, o grėsmės prie jos sienų laikomos grėsmėmis visam Aljansui.
Politiniu požiūriu tokia zona atliktų kelias funkcijas: pirma, užtikrintų, kad NATO šalys būtų apsaugotos nuo netyčinių ar tyčinių atakų iš oro; antra, siųstų aiškų signalą Rusijai, jog hibridinės priemonės ir kamikadzių dronų naudojimas nebus toleruojamas; trečia, sustiprintų transatlantinį solidarumą, įrodydama, kad Aljansas geba priimti greitus ir vieningus sprendimus krizės akivaizdoje.
Be to, tokia zona galėtų tapti politiniu precedentu ateičiai, rodydama, jog NATO yra pasirengęs lanksčiai reaguoti į kintančias grėsmes ir adaptuoti savo atsaką. Tai užtikrintų, kad regiono gyventojai jaustųsi saugesni, o priešas suprastų, kad jo veiksmai negali išnaudoti Aljanso politinių spragų.
2022–2025 metų patirtis rodo, kad hibridinės grėsmės Europoje įgijo sisteminį pobūdį. Jūroje, sausumoje ir ore vykdomos atakos yra vieno bendro spaudimo fronto dalis. Atsakas į jas turi būti ne fragmentiškas, o politiniu lygmeniu koordinuotas: nuo infrastruktūros apsaugos ir sabotažo tyrimų iki aiškios saugaus dangaus zonos iniciatyvos. Tik taip galima užtikrinti, kad hibridinės atakos ne tik nepakenks NATO teritorijai, bet ir nepasieks savo strateginių tikslų — palaužti mūsų solidarumą ir sukelti nepasitikėjimą demokratinių valstybių atsparumu.
