Lina Paškevičiūtė. Netinkamas laikas kirsti pamatines vertybes

Gynyba ir visuomenės vienybė – daugiau nei finansai

Mūsų gynyba turi būti stiprinama kiekvieną dieną, tačiau ji neapsiriboja vien kariniu biudžetu. Visuomenės nusiteikimas, tarpusavio pasitikėjimas ir gamtos kuriamos natūralios kliūtys taip pat yra strateginės gynybos dalis. Saugumas negali būti vertinamas vien ekonominėmis lygtimis – tai visos valstybės išlikimo klausimas.

Lietuva susiduria su būtinybe surasti papildomus 12 milijardų gynybai. Neabejojame, kad reikia sprendimų šiai sumai surinkti. Abejojame tik tuo, ką Medienos perdirbimo asociacijos vadovas laiko būtina auka. O jis nori toliau aukoti mūsų miškus ir auginti savo sektoriaus pelnus.

Numoti ranka į įsisenėjusius skaudulius, tokius kaip pernelyg intensyvus miškų eksploatavimas, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Jei visuomenė jaučiasi negirdima, ji praranda pasitikėjimą.

Paradoksalu, kad kaip vieną iš neišvengiamų pokyčių oponentas mini būtinybę mokėti daugiau mokesčių, bet būtent verslas bene garsiausiai prieštarauja dėl mokesčių jiems kėlimo. Ekonomikos augimas pateikiamas kaip savaiminis gėris ir tikslas, o bet kas drįstantis prabilti apie viešąjį interesą ar vertybes yra nurašomi kaip kenkėjai, besipriešinantys Lietuvos saugumui.

Toks požiūris užkerta kelią konstruktyviai diskusijai. Numoti ranka į įsisenėjusius skaudulius, tokius kaip pernelyg intensyvus miškų eksploatavimas, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Jei visuomenė jaučiasi negirdima, ji praranda pasitikėjimą institucijomis, o tai – grėsmė, kurios negalima ignoruoti.

Taip pat dera neužmiršti, kad mokesčius moka visi piliečiai ir visi verslai, o ne tik tie, kurie garsiai reiškia nepasitenkinimą. Gyvenamosios ir poilsio aplinkos kokybė prisideda prie žmonių savijautos, kūrybingumo, darbingumo, o viso to rezultate – ir sumokamų mokesčių.

Miškai – ne tik ekonomika, bet ir mūsų tapatybė

Tautos tapatybės stiprinimas grėsmės akivaizdoje yra ne mažiau svarbus nei finansinių išteklių surinkimas. Ryšys su gamta ir miškais yra esminė lietuviškosios tapatybės dalis – tai pripažinta ir nematerialaus kultūros paveldo vertybe.

Miškų apsauga yra ilgalaikis Lietuvos tikslas. Vizijoje Lietuva 2050 esame sutarę kurti žalią, gyvybingą šalį, kurioje gera gyventi ir kuri, būdama išskirtinai žalia, gali geriau pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus. Tam reikia ne kirtaviečių ir miškovežių, o tikrų miškų.

Beatodairiškas miškų eksploatavimas, nors ekonomiškai patrauklus kai kuriems verslo sektoriams, kelia rimtų klausimų dėl institucijų gebėjimo veikti strategiškai. Kiekviena valdžia vis įrašo gražių pažadų miškams, bet galiausiai nusveria privatūs ir trumpalaikiai interesai. Senas miškų matymas kaip vien medienos šaltinio kertasi su strateginiu valstybės identitetu ir ilgalaike perspektyva.

Neužteks kosmetinio miškų apsaugos stiprinimo

Institucijų pateikiami ir verslo cituojami skaičiai ramina, kad su miškais viskas gerai. Tačiau realybė miškuose atrodo kitaip. Sakoma, jog miškų daugėja, bet matome plynes net draustiniuose. Statistikos lentelėse matomas didėjantis medienos prieaugis, bet einame grybauti į vis labiau retėjančias girias.

Aplinkosaugos koalicija ėmėsi narplioti skaičių rebusą. Pasirodo, kad jei ne augančią medieną miškuose skaičiuoji, o vertini juos kaip ekosistemas, tai ir oficialioji statistika rodo ne tokią jau gerą situaciją. Tik 15 procentų Lietuvos miškų yra skirti gamtai ir rekreacijai. Visa kita – išplyninančiai miškininkystei: techniškai subrendus miškui, jį leidžiama kirsti plynai vienu ar dviem kartais, o vietoj to sodinti ir auginti naujas būsimas lentas.

Esamam beatodairiškam miškų kirtimui spręsti neužteks kosmetinių pakeitimų. Neužteks papildomai apsaugoti kelis papildomus procentus ar šiek tiek apriboti kertamos plynės plotą. Tuo labiau neužteks viešųjų ryšių kampanijų, kai minimalūs pakeitimai pateikiami kaip „istorinis pokytis“.

Oficialus tyrimas rodo, kad miško ekosistemų teikiama vertė yra virš dviejų kartų didesnė nei vien jo medienos vertė. Tai apima gyvenamosios aplinkos palaikymą, sveikatinimą, oro, vandens ir dirvožemio apsaugą, gyvūnijos namus. Tad dėl didesnės apsaugos iš valstybinių miškų negautus 22,5 milijonus eurų ekosistemos kompensuos 44 milijonų kita verte ir didesne visuomenės darna.

Viešasis interesas ir verslo atsakomybė

Aplinkosaugos koalicijos aktyvistai, kaip mus įvardija medienos perdirbėjų atstovas, naiviai tikėjosi, kad miškų klausimą žadėjęs spręsti aplinkos ministras Povilas Poderskis išsiverš iš lentpjūvių įtakos. Kad bus laikomasi ilgalaikės valstybės vizijos ir atsižvelgiama į visuomenės balsą.

Tie „aplinkosaugos aktyvistai“ – tai Girių spiečius, vienijantis daugiau nei 50 organizacijų ir 40 mokslininkų, kurių raginimą miškų apsaugai palaikė beveik 20 tūkstančių žmonių.

Viešojo intereso atstovavimas nėra nei patogi, nei savanaudiška pozicija. Patogu yra kirsti girias ir didinti savo pelnus.

Viešojo intereso atstovavimas nėra nei patogi, nei savanaudiška pozicija. Patogu yra kirsti girias ir didinti savo pelnus. Patogu yra teisinti savo verslą nacionaliniu saugumu, bet kartu skųstis dėl mokesčių. Tačiau verslo interesai negali būti pateikiami kaip neišvengiama valstybės raidos kryptis, ignoruojant platesnius visuomenės poreikius.

Taip pat kyla klausimas ir dėl regionų ateities. Ar tikrai vienintelis kelias jiems klestėti – kuo daugiau plynų kirtimų? O gal laikas išgirsti ir prie miškų gyvenančias bendruomenes, o taip pat padėti vietos gyventojams vystyti nemedieninius verslus?

Išvada: pamatinės vertybės yra telkiančioji jėga

Pabaigai priminsiu pagrindinį Lietuva 2050 strategijos šūkį: „Valstybė, kurioje noriu gyventi ir kurti. Valstybė, kurią noriu saugoti.“

Negalime paminti savo pamatinių vertybių ir tikėtis, kad visuomenė liks vieninga. Tik suderinę viešąjį interesą, verslo poreikius ir aplinkos apsaugą galėsime užtikrinti valstybės saugumą.

To ir linkime mūsų valdžiai, verslui ir visuomenei.