Susiklosčiusi situacija yra visiškai nenormali, šeimų nusivylimas ir pyktis yra suprantami, ir vis dėlto – tai niekaip negalėjo būti staigmena valdantiesiems. Jau praėjusios kadencijos vyriausybė ėmėsi mažinti paramos dydžius, o kad panaikintų laukiančiųjų eiles – su kuo šeimos galėjo išbūti, o politikai ne –, buvo įvesta dabartinė sistema – paraiškos priimamos tol, kol yra pinigų, kuriuos galima skirstyti, o paskui sistema užsidaro, eilė „nusinulina“ ir linkima sėkmės kitąmet.
Dėl sparčiai kylančių būsto kainų ir mažėjančio jo įperkamumo, dėl platesnės iš lūpų į lūpas sklindančios informacijos, šeimų, pretenduojančių gauti paramą, kasmet vis daugėja. O pinigų vis mažinama – šiemet tik 5,6 milijonai eurų, kai anksčiau buvo kasmet skiriama bent po 10 mln. Sutikime, visos Lietuvos mastu, kai į paramą pretenduoti gali ir didmiesčių gyventojai, tai tėra trupiniai. Ir tą įrodė ilgai šeimų lauktas, ir tiek nusivylimo sukėlęs gegužės 19 d. rytas – lėšų užteko vos 8 minutėms.
Po kilusio skandalo ministerija per naktį surado dar 5 milijonus, vadinasi beveik padvigubino programos lėšas. Kad tai nebuvo padaryta planuojant 2026 metų biudžetą ar artėjant programos dienai, nurašykime ministerijos politinės įžvalgos stokai. Didesnė problema, kad tai nieko nesprendžia iš esmės – šimtai šeimų neturėjo galimybės net pateikti paraišką, o tie, kuriems pavyko, net pridėjus papildomus milijonus, paramos gali nesulaukti. Per tas minutes ir likusias dienos valandas teikimui per savivaldybes, paraiškų pateikta virš 1,3 tūkst. o joms finansuoti reikalinga suma viršija 17 mln. eurų.
Tokia pati situacija ištiks ir paramos įsigyjant pirmąjį būstą regione programą, kuriai skirta 8 milijonai. Galbūt paramą gaus daugiau šeimų, nes didmiesčiai ir kai kurios žiedinės bei kurortinės savivaldybės į šią programą neįtrauktos, tačiau nemaža dalis pretendentų liks nuvilti ir turės laukti kitų metų.
Tai vyksta dėl to, kad nei praėjusi, nei ši valdžia neatsako į pagrindinį klausimą – ko šiomis programomis norima pasiekti? Ar geriau, kad parama būstui būtų tikslinė ar universali? Šiuo metu pretenduoti į paramą būstui gali beveik visi, nepriklausomai nuo šeimos sudėties, gaunamų pajamų (paskata gyventi regionuose), ar teritorijos (parama pirmajam būstui įsigyti) ar kitų kriterijų.
Universalumas yra palankus šeimoms ir aiškiai rodo valstybės prioritetą, tačiau jis veikia tik tuo atveju, kai tam skiriama pakankamai, tai yra daug, lėšų. Bandant teikti universalią paramą tokiais ribotais ištekliais kaip šiuo atveju rezultatas kasmet bus vienas ir tas pats – vis didesnis nusivylimas valstybe. Įsivaizduokite, kad pradėję vaiko pinigus, juos būtume numatę tik pirmiesiems dešimčiai tūkstančių, spėjusiems užpildyti prašymus SPIS sistemoje. O kitiems, beveik pusei milijono vaikų, palinkėtume sėkmės iki kitų metų, kada langas vėl atsidarys. Universali parama veikia, kai yra pinigų visiems.
Nusprendus, kad parama turėtų būti tikslinė tą pačią sumą Vyriausybė galėtų nukreipti pagal savo politikos prioritetus. Galbūt pirmenybė tektų daugiavaikėms šeimoms, kartu šią programą išnaudojant gimstamumo skatinimui, galbūt būtų labiau remiamos daugiau skurstančios ar vaikus su negalia auginančios šeimos, o gal pasirinkta padėti įsigyti būstą šeimoms, kur vaikus augina tik vienas iš tėvų. Pasirinkus bet kurį kriterijų ar kelis iš jų tai darytų ženklią įtaką gavėjų skaičiui ir didintų tikimybę paramos paskirstymą sieti su keliamais tikslais. Bet ar jie keliami?
Dabar gi pasirinkta visiems įtikti ir visus supykdyti vienu metu. Tarsi siunčiama žinutė, kad paramą gali gauti beveik visi, tačiau praktikoje dėl to jos negauna beveik niekas. Sprendimo reikia dabar – ženkliai didesnis finansavimas arba siauresnis prieinamumas. Ką rinksis valdantieji?
Šalia šių, kol kas labai minimalistinių ir daug įtampos sukeliančių programų, siūlau iš esmės ieškoti naujų būdų, kurie leistų užtikrinti šeimoms galimybę įsigyti būstą. Būsto įperkamumas jau seniai tapęs didžiule Lietuvos problema, kuri veikia žmonių saugumo jausmą, gyvenimo kokybę, tikėtina, ir sprendimą, ar ir kiek susilaukti vaikų.
Sprendimu čia galėtų tapti nacionalinio lygmens būsto prieinamumo fondas. Būsto fondą su Europos investicinio banko pagalba, savo lėšomis finansuotų valstybė, naudodama dabar egzistuojančių pirmojo būsto programų lėšas, savivaldybės, siekdamos pritraukti naujakurius ar išlaikyti jaunas šeimas, verslas, kuris taip skatintų savo darbuotojus ir siūlytų įmokas į būsto fondą, kaip papildomą paskatos formą ir patys gyventojai, kurie norėdami gauti paramą privalėtų skirti savo dalį.
Tokie būsto fondai jau veikia aplinkinėse šalyse, o Lietuva nuo pirmųjų svarstymų apie jį, jau skaičiuoja trečią kadenciją (tokios fondo pasiūlymas yra suformuotas paskutiniais mano ministravimo metais) ir, deja, nepajudėta nei žingsnio. Vertinant vis didėjantį būsto (ne-)prieinamumą, reiktų aiškiai įvardinti – sparčiai ritamės nuo kalno. Fonde sukauptos lėšos būtų ne tik skirstomos, tačiau ir investuojamos, tokiu būdu auginant turimą kapitalą ir taip užtikrinant galimybę parama pasinaudoti didesniam kiekiui gyventojų.
Tokio fondo atsiradimas, man atrodo, būtų svarbi žinia šeimoms, kurios nori įsikurti ir auginti vaikus Lietuvoje – valstybė jus mato ir kartu ieško sprendimų. Dėl Europos investicinio banko galimybių, papildomų lėšų iš verslo ir investavimo galimybių toks fondas galėtų gerokai labiau atliepti aprūpinimo būstu poreikį.
