Koks svarbus mums mūsiškis AŠ. Trokštame, kad mūsų pasakojimai apie save pačius būtų išklausyti, mūsų darbai įvertinti, mums rodoma pakankama pagarba. Ir taip pat sielojamės, kai tas AŠ yra nepakankamai įvertinamas, kaip nors paniekinamas arba ignoruojamas. Dar sunkiau, kai patys su savimi nesusitvarkome, nežinome, kas esame ir kurlink nukreiptas mūsų gyvenimas. Psichologai tai vadina asmenybės sutrikimais, tačiau kaip turėtų atrodyti sveika, nesutrikusi asmenybė, visuomet išlieka šiokia tokia paslaptis.
Demokratinė santvarka lyg ir atvėrė kelius laisvai asmens sklaidai ir ugdymui, tuo pačiu palaipsniui įvesdama „teisingos“ asmenybės sampratą – teisingas yra tas, kuris išugdo ar pasiekia pakankamą kontrolę ir įtaką savo ir, juolab, kitų atžvilgiu.
Neveltui skaitome „įtakingų“ mokslininkų mintis, sudarinėjami „įtakingiausių“ žmonių sąrašai, įvardijami „įtakingi“ politikai, žiniasklaidos priemonės, kriminalinio pasaulio autoritetai. Regis, manojo AŠ raida priklauso nuo to, kiek galiu valdyti ir daryti įtaką gyvenamajai aplinkai. Tas, kuris to padaryti negali, nėra itin vertas dėmesio, nes pats kaltas, kad nepasiekė teisingo rezultato, arba jam „likimo lemta“ tarnauti įtakingiesiems.
Vieniems dar gyviems esant, kitiems po mirties statomi monumentai, mauzoliejai, kuriamos eilės, kad būtų tinkamai nusakytas jų reikšmingumas. Ir dažnai ne visai svarbu, kiek tai reikalinga ar tikslinga, bet mūsiškio AŠ noras visuomet išlieka (sąmoningai ar ne) įsirašyti žmonijos atmintyje. Apie tai liudija socialiniai tinklai, kur žmonės patiesia „draugams“ bei „sekėjams“ pačias intymiausias savo gyvenimo detales, idant AŠ gautų nors ir virtualų, bet šiokį tokį dėmesį.
Šiandien skaitome laišką, kurį parašė vienas įtakingiausių žmonių žmonijos istorijoje – žydas, kilęs iš Tarso, tautų apaštalas Paulius. Viešpaties valia, kad šis puikiai išsilavinęs ir uolus krikščionybės persekiotojas, tapęs uoliu Kristaus sekėju, nešė išganymo žinią pagonių kraštams.
Neturėdamas sostų ar katedrų, pavaldinių ar vergų, pats užsidirbdamas pragyvenimui savo amatu, jis, be jokios abejonės, buvo ir yra vienas didžiausių Bažnyčios autoritetų. Atrodo, kad jo AŠ, jo asmenybė turėjo traukti turtą, garbę bei mėgąvimąsi galia.
Tačiau skaitome priešingai. „Aš viską laikau sąšlavomis“, o tikslesnis (nors vis per švelnus) vertimas būtų – atmatomis. Ką visa? Ne aplinką, ne žmones, o savo titulus, rangus ir prestižą, o ypač – savąjį teisumą. Kodėl? „Kad tik laimėčiau Kristų...“.
Stiprūs žodžiai ir stipri pozicija. Net daugeliui krikščionių tai atrodo neįmanoma užduotis. Tačiau ji nėra tokia ir neįmanoma.
Tuose žodžiuose susakyta nemaža dalis esmės, su kuria gyvena kiekvienas krikštytas žmogus. Juk net giliu tikėjimu nežiūrėdami, bet bendražmogiška patirtimi vadovaudamiesi, mes suvokiame, kad mūsų teisumas yra gana probleminis, o visos ambicijos anksčiau ar vėliau baigiasi kapinėmis. O nelaimės, baimės ir nevilties akimirkomis tas mūsų didysis AŠ virsta mažyčiu, negalinčiu nieko, visiškai nieko.
Šventuoju Krikštu, kurį turėtume kasdien atminti ir branginti, mes esame įvesti į labai garbingą būvį, kuris drauge su apaštalu Pauliumi leidžia ramiai tarti tuos pačius žodžius. Nes Kristuje asmuo ar asmenybė neišnyksta, bet Jame (ir tik Jame!) atsiskleidžia. Nes kas gali būti prakilnesnio, gilesnio ir patvaresnio, nei amžinojo, mylinčio Dievo dvelksmas mūsų gyvenime? Ir kokia gi didesnė perspektyva gali mūsų laukti, nei pažinti meilę ir gailestingumą To, su kuriuo praleidžiame ne tik žemisškas dienas, bet ir visą amžinybę?
Tad mums nereikia kiekvieną dieną įnirtingai ryškinti savojo AŠ savo mintyse, juolab nelaukti, kad kiti garbindami mus mums paklustų ar su mumis „skaitytųsi“. Verčiau prisiminti Kristaus vardą, įrašytą mūsų širdyse ir daryti visa, kad tik Jo vardas ryškėtų mūsų gyvenime. Tame glūdi mūsų kaip asmenybių išsipildymas ir Dievo kūrinių garbė.
Trokškime pažinti Jį taip, kaip Jis mus pažįsta. Pamatysime, kiek sumažinsime bereikalingo skausmo sau ir kitiems ir kiek atrasime savo gyvenime lobių, kuriuos tuštybė buvo uždengusi. Šį apmąstymą geriausia būtų užbaigti Velykų vigilijos žodžiais: „Kristus mums šviečia!“
