Neseniai įvyko referendumas, kuriame daugelis dalyvavome ir išreiškėme savo nuomonę dėl atominės elektrinės. Vieni balsavo vienaip, kiti kitaip. O kaip bus – pamatysime. Projekto rengėjų pateikta mintis buvo paprasta – energetinė nepriklausomybė. Kad ir kaip būtų, toji tema bus aktuali tol, kol Lietuva egzistuos, nes energetiniai ištekliai šiuolaikinei valstybei yra be galo svarbus gyvenimo elementas, ypač, kai jis dera su išmintingu vadovavimu.
Dvasinis pasaulis kažkiek panašus. Mes turime tiek, kiek turime, ir gauname tiek, kiek gauname. Ir dalinamės tuo, kuo turime. Kaip gamtos, taip ir dvasiniai ištekliai – visa, kas mus kaip asmenybes ar individualybes sudaro – yra arba ne. Mūsų sielos lyg ir panašios į Lietuvą. Iš vienos pusės – labai gražios, bet atidžiau pažiūrėjus – palyginti ribotos savo galimybėmis, nes savyje gal ir turi potencialą, bet ištekliai – nelabai gausūs.
Liturginiams metams einant į pabaigą, tradiciškai Liuteronų bažnyčioje apmąstoma gyvenimo ir mirties tema, nors ir šiaip ši tema nėra labai toli nuo mūsų kasdienybės ir dieviškojo amžinybės pažado.
Taigi, kaip šalis, taip ir žmogus, kaip kiekvienas gyvas organizmas, privalo maitintis. Nuo maisto iš esmės priklauso jo gyvybė, o nuo kokybės ir teisingo vartojimo – sveikata. Nesvarbu, kiek fiziškai stiprus ar išmintingas žmogus būtų, be maisto jis neišgyvens. Sukaupti ištekliai greitai baigsis, tad natūralu, kad jis turės judėti, o dažnai dėti nemenkų pastangų, kad išgyventų ir padėtų išgyventi savo artimiesiems.
Apaštalas Paulius mums šiandien primena, kad Viešpats Jėzus Kristus pašventina mūsų gyvenimus ir išlaiko savo pažadą pasirūpinti visais, kurie Jo šaukiasi.
Taip turėtų būti ir su dvasiniu gyvenimu, su mūsų siela. Apsigauname manydami, kad patys iš savęs turime labai daug.
Įdomu, kad antžmogių ar nenugalimųjų teoriją kūrę ar mėginę įgyvendinti patys nebuvo jau tokie stiprūs, o kai kada netgi fiziškai labai silpni ir pažeidžiami, tačiau įtikėję, kad žmogus pats gali save susikurti ir pats sau gyventi. Bet kaip be lietaus išdžiūsta upės, taip be šaltinio išdžiūsta ir žmogaus širdis, nusenka ir visas gyvenimas.
Apaštalas Paulius mums šiandien primena, kad Viešpats Jėzus Kristus pašventina mūsų gyvenimus ir išlaiko savo pažadą pasirūpinti visais, kurie Jo šaukiasi.
Čia glūdi visa tikinčiųjų ir Bažnyčios paslaptis, nes mes ne sau ir ne iš savęs gyvename, bet Viešpačiui. Jame ir Jam esame. Mūsų daug ar mažai, mes silpni ar stiprūs, gerbiami ar niekinami – esame Jo išlaikomi. Ir nors gyvename pasaulyje bei esame jo įtakojami, turime nepriklausomą „energijos šaltinį“ – Viešpatį, dovanojantį gyvybę. Nuo Jo meilės nei gyvenimas, nei mirtis mūsų neatplėš.
Kadangi Viešpats dalina ir dalinasi savimi be saiko, Jis ir savuosius kviečia dalintis gyvenimu su kitais, kuriant šalies, savo aplinkos gerovę bei skleidžiant viltį, kad negyventume vien patys sau, bet ir kitiems, ypač prarandantiems viltį, kenčiantiems skausmą, žudomiems ir pavargusiems. Tuo būdu ne sau gyvename, bet Viešpačiui, Jo Žodžiu maitindamiesi, artėdami pas Jį maldoje ir garbindami Jį darbu ir poilsiu.
