Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“, arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo. (Mt 6,25–34)
Dr. Martinas Lutheris taip rašo savo Katekizme: „Ryte atsikėlęs persižegnok šventu kryžiumi, sakydamas: Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Tada klūpėdamas ar stovėdamas sukalbėk Tikėjimo Išpažinimą ir Viešpaties maldą Tėve mūsų. Po to gali melstis taip: <...>. Tada gali sugiedoti giesmę ir pastiprinti savo sielą kaip tau atrodo geriausia. Po to gali ramia širdimi pradėti savo darbus.
Vakare eidamas ilsėtis persižegnok šventu kryžiumi, sakydamas: Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Tada klūpėdamas ar stovėdamas sukalbėk Tikėjimo Išpažinimą ir Viešpaties maldą Tėve mūsų. Po to gali melstis taip: <...>. Tada gali eiti ramiai ilsėtis.“
Kaipgi mes pradedame ir baigiame savo dieną? Dažniausiai – rūpesčiais. Ypač vargo laikotarpiais mes negalime išsivaduoti iš rūpesčių gniaužtų, o mums atrodo, kad visko nesuėmę į savo rankas, nesuplanavę ir nesuskaičiavę neišvengiamai kažką (ar viską) prarasime.
Viešpats šios dienos Evangelijoje mus ragina pakilti virš kasdienybės ir pamatyti, kokia globa ir palaima esame apdovanoti. Viešpats rodydamas žemesnius kūrinius nurodo, kokia tvarka Kūrėjas viską yra sudėjęs, tad juolab mums vertėtų prisiminti, kad turime Tėvą, kurio rūpestis savais vaikais niekuomet nesibaigia. Tai priminimas, kad per Kristų mes turime Tėvą, kuris mus išlaiko labiau, nei pajėgiame suprasti ar patikėti, kuris žino, kad viso to mums reikia.
Lutherio paprasti žodžiai „Po to gali ramia širdimi pradėti savo darbus“ ir „Tada gali ramiai ilsėtis“ primena ir vėl atskleidžia esminę kasdienio gyvenimo su Dievu tiesą, kuri yra grįsta pasitikėjimu bei dovanoja ramybę tiek darbe, tiek poilsyje.
O juk kaip tik ramybės labiausiai ir trūksta: mes neramiai dirbame, nerandame nusiraminimo savo namuose, nenurimstame ilsėdamiesi. Ne visiems tokia padėtis nuostolinga: daugybė gyvenimo būdo mokytojų, meditacijos ekspertų, farmacininkų ir psichologų, pramogų ir kitokių verslų atstovų uždirba ir visai neprastai prasigyvena iš mūsų nerimo, kurio priežastis dažniausiai viena – nepasitikėjimas Dievu. O jis susijęs su nenoru įsileisti Dievą į gyvenimą, įsiklausyti į Jo žodį, maldoje pavesti visus savo rūpesčius Jam.
Jėzus savo palyginimu neskatina mūsų nerūpestingam gyvenimui, bet nori, kad mes uoliai dirbdami rūpintumės savomis pareigomis, o ilsėdamiesi džiaugtumės poilsiu, ir tiek darbe, tiek poilsyje garbintume Tėvą. Viešpats perspėja, kad iš žemiškų dalykų nepasidarytume stabų ir kulto objektų, kurie lengvai gali atitraukti krikščionio sielą, o kartais ir didelę dalį Bažnyčios nuo Viešpaties.
Todėl Jis mums taria: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ Kitaip tariant – ragina neprarasti dovanos būti Dievo vaikais ir mėgautis Dievo vaikų laisve, kurios pasaulis nepažino ir nepažins. Kodėl, turėdami rūpestingą mylintį Tėvą, sava valia gyvename tarsi našlaičiai?
Raginu save ir jus gręžtis į arti esantį rūpestingą Tėvą ir pasidžiaugti Jo globos teikiama ramybe. Geriau stenkimės pažinti Jo valią ir džiaugtis Jo Karalyste Jėzuje Kristuje. Amen.
