Kas šiandien jaučia, kad artėja ta vasario 16-oji, kai atkurtai Lietuvai sueis 100 metų? Kiek pasikalbu – nedaugelis. Taip, profesorius L.Mažylis suteikė unikalų pagrindą švęsti, bet kur ta šventinė nuotaika ir kaip mes švęsime 2018-aisiais – su kokia žinia mums kiekvienam, Lietuvai, pasauliui? L.Mažylis tikėjo ir rado. Laikas patikėti ir veikti visiems.
100 yra solidus skaičius. Tą šimtą galime ir turime išnaudoti kaip jėgos, valios, vienybės simbolį. Sutapimas: šią savaitę 100 Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Atrodytų, klausimas rimtas. Taip ir yra – iš esmės Konstitucinio Teismo prašoma paaiškinti, ar po nepriklausomybės atgavimo tūkstančiams emigravus iš Lietuvos galime pripažinti, kad realybė pasikeitė, t.y. kad dviguba pilietybė nebėra ir toliau nebegali būti tiktai tas išimtinai retas, atskiras atvejis Lietuvos Konstitucijoje.
Vienas svarbus aspektas – Konstitucinis Teismas šiuo klausimu jau 3 kartus pasisakė anksčiau. Ateinantį rugsėjį nuomonę išreikš ketvirtą sykį. Ar įvyks stebuklas ir ar bus išaiškinta kitaip? Abejojančių matau daugiau nei tikinčių, ypač atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas iki šiol ne kartą pasakė – sprendimas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio ir pilietybės įmanomas tik visuotinio referendumo keliu.
Taigi – ar dabartinis 100 Seimo narių kreipimasis, o taip pat – naujosios Pilietybės įstatymo pataisos nėra tik „veiksmas dėl veiksmo“, tikrų sprendimų atidėliojimas bei dar vienas pavyzdys, kai tiesiog permetama atsakomybė?
Pasaulio lietuvių bendruomenė, teisės profesoriai, Prezidentūra, Vyriausybė ir Seimas – susiskaldę, išsibarstę ir kiekvienas atskirai su savo tiesa. Šia dvasia pasitiksime Nepriklausomybės šimtmetį?
Todėl grįžtu prie minties, kad Lietuvai dabar pirmiausia reikia gero, trankaus ir garsaus „Roko maršo“. Švęsti juk dar neuždrausta. Jei medžiagos tautiniam kostiumui pritrūko, gal trispalvėms užteks?
Ta mūsiška tarpinstitucinė vidinių karų tradicija yra kelias į niekur. Dėl to reikia naujo piliečių impulso už Lietuvą, su ugnim širdyje ir laisve priešaky. Ar tai bus „Roko maršas“, ar kito pavadinimo judėjimas – jokio skirtumo. Svarbu, kad Kaušpėdo „Antis“ keliautų ne vien per Lietuvą – reikia ir Britanijos, Skandinavijos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Tam reikia prakaito. Kai žmonės susiburs, jokia valdžia neturės pasirinkimo.
Tiems, kas šiandien save guodžia, kad privalomas referendumas dėl pernelyg aukštos kartelės yra iš anksto pasmerktas ir neįvyks, atsakysiu paprastai – priėmus bendrą sprendimą visų valdžių (jos grandžių) užduotis bus pasirūpinti, kad įvyktų. Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje juk buvo balsuojama kelias dienas, žmonės reiškė savo poziciją ir paštu, o pasiektas rezultatas – 91 proc. balsų „už“.
Suprantu, kad po „Brexit“ referendumai atrodo slidus reikalas. Todėl pilietinė, ne politinė iniciatyva dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo (ir platesnio dvigubos pilietybės įteisinimo) yra dar svarbesnė.
Kliūtys yra baisios, kai jas sureikšmini. Jei nespėsime įtvirtinti internetinio balsavimo, kodėl gi referendumo metu negalėtų veikti laikini mobilūs balsavimo „taškai“ Lietuvoje ir visur, kur tik yra įsikūrę Lietuvos piliečiai? Nelaukime, kol užsidarys „Brexit“ ar kokie nors kiti vartai. Galime ir turime patys būti savo istorijos kūrėjai.
Per pastaruosius 15 metų (2002–2016 m.) Lietuvos pilietybės įgijus kitos valstybės pilietybę neteko 8 tūkstančiai 347 žmonės. Šie žmonės galėjo likti Lietuvos piliečiai. Pernai iš Lietuvos išvyko 50 tūkst., o čia sugrįžo 14 tūkst. žmonių. Kiekvienas turi teisę rinktis gyvenimo kelią sau ir savo šeimai. Susiskaldyti, atsiriboti ir nutolti galima greitai. Vietoj to, siūlau palikti atviras duris visiems – tai mažiausia, ką galime padaryti.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento liberalų ALDE frakcijos narys.
