Taigi, taigi... Valdančiosios koalicijos politikai gavo gerą, sakyčiau, netgi istorinę pamoką. Piliečių naujai išrinktas Seimas vos per du mėnesius spėjo nusiristi iki 79,2 procentų nepasitikėjimo ribos. Pasitikinčiųjų liko 3,6 procento. To dar nebuvo. Koalicijoje dominuojančios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos reitingas, dūžtant Seimo langams, krito daugiau nei perpus. Dar liūdniau atrodo Tautos prisikėlimo partijos (TPP) populiarumo nuosmukis.
Piliečių naujai išrinktas Seimas vos per du mėnesius spėjo nusiristi iki 79,2 procentų nepasitikėjimo ribos.
Ar tai tik blogos komunikacijos ir nepopuliarių, tačiau reikalingų reformų pasekmė? Deja, ne. Prisidirbome mes pačia tikriausia, o ne vien reitingų ir žmonių pasitikėjimo prasme. Tokį pavojingą nepasitenkinimą buvo galima prognozuoti jau tada, kai paskubomis kepėme „antikrizinius“ įstatymus.
Kodėl taip atsitiko? Kas kaltas ir ką daryti? Žinoma, lengviausia dabar kaltinti ankstesnę Vyriausybę, kuri iš tikrųjų buvo nusikalstamai neveikli ir žemažiūrė. Bet rinkėjai ją jau nubaudė. Rinkėjai norėjo naujos politikos. Tačiau gavo tik naują sumaištį.
Ar buvo galima viso to išvengti? Neabejoju, kad taip. Netgi dabar, kai daugelio ausyse po dujinių šūvių jau skamba laidotuvių varpai, dar yra šansų viską pataisyti. Tereikia tik suvokti pamokos esmę ir nebijoti, prisiėmus kaltę, ištiesti ranką visuomenei. Reikia tik politinės valios ir išminties. Visuomenė gailestinga, o ir rinktis jai nelabai yra iš ko. Nei Kirkilo, nei Pakso, nei Paleckio fronte nebus nieko nauja.
Tik nereikia pasikliauti vien viešaisiais ryšiais ar vos ne tarybinių laikų „bendravimu su liaudimi“. Reikia suvokti ne tik pasikeitusią epochą, bet ir pažvelgti į veidrodį. Nei Andrius Kubilius, nei jo pablyškę ministrai (gal išskyrus Eligijų Masiulį) niekada netaps raudonskruosčiais „svajakais“, kurie net įkritę į ariamą vagą išlieka solidžiai orūs.
Taigi, visų pirma pabandykime suvokti, kas buvo padaryta blogai. Ir ką dar galima pataisyti?
Opozicijai skelbiant radikaliai priešingus gelbėjimo planus, turime įvertinti, ar valdančiųjų Antikrizinis planas yra ydingas iš pagrindų, ar ydingos tik detalės. Sunkus klausimas. Nesileidžiant į ilgą diskusiją, galima pasakyti tik tiek – to dabar nežino niekas! Visas pasaulis susidūrė su krize, kokios dar nėra buvę. Tad ir sprendimo būdų teisingumą įvertins tik istorija.
Galima sutikti su praėjusių metų Nobelio premijos laureatu Paulu Krugmanu, kad bręstant krizei pražūtinga riboti vartojimą ir valstybės išlaidas, bet galima ir ginčytis. Akivaizdu viena – Lietuva turėjo imtis labai skubių priemonių, kad atstatytų savo galimybes palankiai skolintis pinigų. Netrukus paaiškės, ar tai pavyko.
Taigi, pačią bendriausią reformos esmę dabartiniais duomenimis galime vertinti palankiai. Mes pagerinome balansą tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo dirbančių žmonių naudai. Tą reikėjo daryti ir nespaudžiant jokiai krizei. Kelyje į didesnį socialinį teisingumą atsirado ir šioks toks mokesčių progresyvumas.
Akivaizdu viena – Lietuva turėjo imtis labai skubių priemonių, kad atstatytų savo galimybes palankiai skolintis pinigų.
Net ir PVM mokesčio pakėlimą vienu procentu galima vertinti teigiamai. Juk mokestinė bazė Lietuvoje yra bene mažiausia ES ir perskirstymą per biudžetą reikėjo didinti. Žinoma, tą reikėjo atlikti ekonomikos augimo sąlygomis. Krizė – ne pats palankiausias laikas mokesčiams didinti.
Tačiau vienas papildomas PVM procentas, taikomas visoms sritims vienodai, tikrai nebūtų sukrėtęs visuomenės. Velnias slypėjo biudžetą daug mažiau papildančiose detalėse.
Kas jau kas, bet konservatoriai pagal savo ideologiją – jei gali nekeisti, nekeisk – turėjo suvokti, kad drastiškas istoriškai nusistovėjusių lengvatų naikinimas ir dar prasidėjus visuotinei krizei yra pražūtingas. Tačiau kažkokiu nesuprantamu būdu, veikiant stresinei ceitnoto situacijai, valdančiąją koalicijos viršūnę užvaldė bukai libertališkas šėlsmas. Naktinis buldozeris negailestingai pervažiavo kultūrą, spaudą, švietimą ir kitas subtiliąsias visuomenės gyvastingumo sritis. Pasekmės gali būti tragiškos.
Turgaus prekeiviai, atrodo, pasieks savo, pamiklinę rankas į Seimo langus. Inteligentai taip ir liko murmėti atsargiose pakampėse. Nors kai kurie kultūrininkai gaus išmaldos. Tie milijonai, kuriuos visi jie praras dėl mokesčių reformos, dabar jau pradedami dalyti per įvairius fondus. Ar kas galėjo patikėti, kad dešiniųjų Vyriausybė vietoj skaidrumo pasirinks protekcionizmo ir „blato“ politiką?
Atsiranda ženklų, kad valdiško protekcionizmo bus imtasi ir versle. Tai dar labiau didins visuomenės nepasitikėjimą. Juk krizę įveikti galime tik solidariai, tik tada, kai pakankamai reikšminga visuomenės dalis pritaria valdžios veiksmams. Reikėtų visiems (ir ypač vyriausiajam mūsų buhalteriui Šemetai) išgirsti Davose pasakytus Prancūzijos finansų ministrės Christine Lagarde žodžius: „Socialiniai neramumai ir protekcionizmas yra du pagrindiniai pasaulio ekonomikos krizės pavojai.“
Čia noriu dar kartą pabrėžti svarbiausią dalyką. Per neįsivaizduojamą skubėjimą buvo padaryta šiurkščių klaidų, kurios ne tik supriešino valdžią su žmonėmis, bet ir yra pavojingos visuomenės ateičiai. Tačiau tai yra klaidos, kurias dar galima ištaisyti. Ir vis didesnė dalis valdančiųjų pradeda tai suprasti.
Stiprus politikas yra tas, kuris įstengia pripažinti klaidas ir turi valios jas ištaisyti.
Vytautas Radžvilas teisus – dabartinės koalicijos žlugimas įstumtų visuomenę į dar didesnę sumaištį. Atsakingų apskritai neliktų, o visuomenės lyderiais taptų barikadų rėksniai. Žengiame į tikrai pavojingą istorijos tarpsnį. Ar pereisime jį laimingai, priklauso tik nuo mūsų pačių atsakingumo ir išminties.
