Tad apie kritiškumą. Mano oponentė sakė, kad opozicija esą eskaluoja tam tikras temas, todėl Vyriausybei sunku dirbti ir nesimato gerų darbų.
Tačiau būtent socialdemokratai, turėdami daugumą, patys sukūrė toksiškus ir net smurtinius santykius, pasirinkdami koalicijos partnerius. Maža to, ši koalicija nuo pat pradžių buvo suburta ant melo.
Prisiminkime Vyriausybės formavimą – didžiausios įtampos kilo dėl Kultūros ministerijos. Iš pradžių socialdemokratai teigė, kad ji tikrai neatiteks „Nemuno aušrai“, paskyrė savo ministrę, tačiau jos iki galo nepaskyrė. Vėliau paskyrė Ignotą. Tada – Aleknavičienę, kuri taip pat tvirtino, kad nedirbs komandoje su „Nemuno aušra“. Tačiau paaiškėjo, kad viceministras Brokas, ritmologas, yra deleguotas būtent šios politinės jėgos.
LRT klausimas. Nesileisiu į turinį, bet ir čia toliau meluojama. Per kančias Seimo pirmininkas sudarė darbo grupę, kurią paliko dalis žurnalistų, liberalai ir TSLKD (nepaisant to, kad siūlėme konstruktyvias idėjas, į jas nebuvo atsižvelgta).
Olekas, valdantieji, Zuokas teigia, kad darbo grupė pataisė įstatymo projektą, atsižvelgė į Venecijos komisijos pastabas, BBC pavyzdį ir pan. Tačiau tai netiesa. Tą sako ir Venecijos komisija, ir BBC. Valdantieji taip pat tvirtina atsižvelgę į opozicijos pasiūlymus – ir tai netiesa. Lygiai taip pat bus ignoruojamos ir mokslininkų ekspertinės išvados.
Kiekvienu klausimu kartojama: „ačiū už jūsų nuomonę“, „atsižvelgsime į jūsų lūkesčius“, „įsiklausėme ir sureagavome“. Tačiau tai – tik akių dūmimas.
Pavyzdžiui, sporto reforma, kuria siekiama grąžinti sporto finansavimą į seniai buvusius neskaidrius laikus. Nors STT ir Valstybės kontrolė pateikia kritines pastabas, į jas neatsižvelgiama, bet viešai teigiama, kad viskas jau pataisyta.
Stebina tai, kad turėdami tokią stiprią koalicinę daugumą valdantieji yra nestabilūs. Vienu esminių klausimų – valstybės gynybos – dėl Kapčiamiesčio poligonų jie neturėjo pakankamai balsų. Opozicija, neprašoma, balsavo „už“. (Priminsiu: kai mūsų kadencijoje siūlėme mokesčių reformą, labai panašią į jūsų įgyvendintą, prašėme jūsų paramos – jos nesulaukėme.)
Nestabilumą ir nepatikimumą rodo ir tai, kad skirtingais klausimais Vyriausybė, jos nariai, Seimo nariai ir net prezidentas kalba skirtingai.
Pavyzdžiui, rugsėjį ministrė Aleknavičienė teigė, kad valdantieji nesikiš į LRT turinį. Dabar, kalbėdama jau ne apie sveikinimus, o apie politines temas, ji pradeda akcentuoti laidų įvairovę. Tuo metu jau pateiktas įstatymo projektas, pagal kurį Vyriausybė galėtų nustatyti, kokios laidos turi būti.
Hibridinė ataka kontrabandiniais balionais: iš pradžių premjerė tikino, kad tai tik kontrabandiniai balionai, nors jau buvo akivaizdu, kad situacija primena migrantų krizę. Po kelių dienų – jau kalbama apie hibridinę ataką. Tuo pat metu ambasadorius prie NATO teigė, kad tai Lietuvos vidaus reikalas. Kaip, esant tokiems prieštaringiems signalams, kalbėti apie sąjungininkų telkimą?
Karas Irane: kariuomenės vadas sako, kad Lietuva galėtų padėti JAV; premjerė teigia, kad Lietuva nesikiš; prezidentas sako – svarstysime, jei JAV paprašys. Tačiau JAV, savaip, tokio prašymo jau buvo išreiškusios Europai.
Panaši sumaištis matoma ir santykiuose su Kinija, Taivanu ar svarstymuose apie dialogą su Lukašenkos režimu.
Nestabilumą rodo ir santykiai su „Nemuno aušra“. Užuot aiškiai pasakius, kad su ja dirbti negalima, nuolat skundžiamasi, jog tai sudėtingas partneris, peržengiamos ribos ir pan. Tai kokia tokių pareiškimų prasmė? Ar tikrai nėra raudonų linijų – nei Žemaitaičio retorika, nei partijos pažeidimai rinkimų kampanijos metu, nei galimai neskaidrus finansavimas, nei flirtas su Orbano aplinkos žmonėmis, kurie, kaip skelbiama, perdavinėjo informaciją Rusijos užsienio reikalų ministrui Lavrovui?
Be to, matome aiškią tendenciją įdarbinti savus – ne pagal kompetenciją, o pagal partinę priklausomybę. Tokių atvejų ne vienas: bandymas aktyvią politikę skirti Seimo kontroliere, Konstitucinio Teismo teisėju – pakankamos teisinės patirties neturintį politiką.
Nauji epizodai dėl nepriklausomų valdybų silpninimo (pavyzdžiui, oro uostuose). Šiandien iš susisiekimo ministro nepavyko išgirsti aiškių atsakymų, kas netiko vadovybės veikloje – tik kartojami abstraktūs žodžiai: saugumas, inovacijos, tvarumas.
Dar viena iškalbinga detalė – plagijavimu pripažinto VTEK nario Beinoravičiaus išsaugojimas. Žmogus, pažeidęs etiką, ir toliau vertins kitų etiką.
Ir pabaigai – apie reitingus. Laidoje dalyvavusi socialdemokratė sakė, kad galbūt per mažai kalbama apie gerus darbus.
Galite kalbėti ką norite, bet žmonės jaučia tai, ką jaučia.
Ar tikrai yra kuo didžiuotis kalbant apie antrąją pensijų pakopą, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje, kai neaišku, kokia bus sukauptų lėšų vertė? Kalbama apie didesnį dėmesį keliams, tačiau finansavimas mažinamas šimtu milijonų eurų, palyginti su TSLKD Vyriausybe. Iš kur atsiras pinigai – iš gynybos?
Taip, visada galima vardyti, kaip blogai dirbo ankstesnieji. Tačiau ši valdžia dirba jau beveik dvejus metus. Likę dveji praeis dar greičiau. Koks bus jų palikimas?
Pasigendu aiškaus plano ir ambicijos – kokia bus Lietuva ir kur ji eina. Vietoje to girdime apie antrąją pensijų pakopą, motinystės atostogų pervadinimą, o tuo pat metu iš Lietuvos pasitraukia didelė ir svarbi įmonė „Continental“. Daugiau naujų investicijų nematyti – nebent perkirpta „Rheinmetall“ gamyklos, kurią į Lietuvą atvedė ankstesnė Vyriausybė, atidarymo juosta.
Apie švietimą kalbama ne kaip apie visuomenės pažangą, o kaip apie interesų grupių balansavimą.
Turėdami visus instrumentus savo rankose, jais nemokate naudotis. O nekompetencija, toksiški sąjungininkai ir jų toleravimas vis labiau didina visuomenės nusivylimą.
