Koalicijos tvėrimas buvo kažkokia liguista „konservatoriai blogis“ manifestacija. Iš neapykantos sulipdytas daiktas negali būti tvarus. Per šiuos metus labiausiai girdėjosi niovimaisi dėl postų, per ilgai trukęs premjero skandalas, netesėti pažadai – nuo Vilijos Blinkevičiūtės kaip premjerės iki jos žodžių, kad nebus einama į koaliciją su „Nemuno aušra“. Galiausiai jie apgavo ne tik rinkėjus, bet ir savo bendražygius – paskirtąją kultūros ministrę Vaidą Aleknavičienę.
Kaip galėjo būti?
„Nemuno aušra“ 2024 m. rinkimuose finišavo trečia, girdisi jos simpatikų godonės – žmonės balsavo, vadinasi, turi būti valdžioje. TS-LKD surinko daugiau pasitikėjimo ir buvo antroje vietoje, bet tai nereiškia, kad ji turi būti valdžioje. Piliečių balsas yra gerbtinas, bet politika – kaip ir gyvenimas – dinamiška. Valdančiosios koalicijos formuojamos įvairiai. Taip yra visame demokratiniame pasaulyje. Ir daugumoje jų populistų stengiamasi išvengti.
Tačiau Lietuvoje atsitiko kitaip – rinkimus laimėję ir prezidentas pasirinko būti su (ne)nuspėjamu partneriu – akmeniu bate, kuris visada trukdys judėti į priekį.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Žemaitaičio partija bus dirgiklis – dėl įvairiausių pasisakymų vidaus ir užsienio politikos klausimais(šmeižikiška laikysena Ukrainos atžvilgiu). Vėliau pereita ir prie veiksmų – balsavimo prieš sankcijas ir kitų jautrių klausimų.
Taip pat nuo pat pradžių šantažavo dėl postų. Tą patvirtino ir pirma krizė – dėl Seimo vicepirmininko pareigų. Net Agnė Širinskienė paliko bendražygius.
Nežinau, kodėl ši partija apskritai ėjo į koaliciją – jokios gyvenimo pagerinimo programos ji neturi. Programa daugiausia paremta principu: „Dėl visko kalti konservatoriai.“ Tad būti opozicijoje jiems paprasčiau. Nors ir būdami valdžioje, jie elgiasi kaip opozicija.
Kaip yra dabar
Labai gaila ir baugu, kad tokiais neramiais laikais, kai reikia priimti sprendimus dėl gynybos ir kitų svarbių sričių, valstybė tampa įkaite dėl nesugebėjimo pasidalinti postais. Žemaitaitis šantažavo priešlaikiniais rinkimais, jei jo geležinių klumpių nesunešios. Ne apie valstybę galvojo – apie save.
O prezidentas tuo metu įsivarė į kampą: norėjo ir nori koalicijos su „Nemuno aušra“, ją palaimino, bet tuo pačiu bandė kažką derėtis su ministrais. Tuo tarpu „Nemuno aušra“ trolino su energetinės nepriklausomybės priešininku Skardžiumi – svarstydami jo kandidatūrą į ministrus.
Prezidentui nerūpėjo kultūringi piliečių piketai, intelektualų laiškai, opozicijos siūlymai. Buvo pasirinkta, kad koalicijoje bus Žemaitaitis su „Nemuno aušra“. Nors nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai – problema. Ir ji liks problema. Ji yra problema, kai šiandien kultūros žmonės priversti išeiti į gatves, imtis aštrių iniciatyvų, kad būtų išgirsti. Nors kitomis formomis per pastaruosius beveik metus tą balsą išsakė ne sykį.
Koalicijos pamatai
Žemaitaičio melai, grasinimai, užgauliojimai – tapo šios koalicijos pamatu. Jis kalba apie valstybės simbolius, etnokultūrą, baltų kultūrą, M.K.Čiurlionį. Ką jis gali turi bendro turėti su šiais dalykais, jei priešui yra pasirengęs atiduoti savo bendrapiliečių adresus, kad žmonės būtų sunaikinti. Bet jis naudoja tai kaip manipuliaciją, kaip apgavystę. Jis sutepa viską, apie ką pakalba.
Meluojantys ir skirtis gilinantys politikai negali pasiūlyti kūrybingų sprendimų. Ant bjaurios manipuliacijos jojantys politikai yra mažiausiai neatsakingi – jie dirgina žmones, prieš pastato „Vilniaus elitą“ likusiai Lietuvai. Sąmoningai įpainiojant net Čiurlionio palikimą, esą mažesniuose miestuose žmonės nepatiria kultūros, – tai melas ir skaldymas.
Žmonės kalba, kad Šarūno Biručio pakeitimo iniciatoriai – Prezidentūra. Tai reikėjo tada ir gint ministeriją, ir visą kultūros lauką. Deja, šiandien tūkstančiai piketuoja.
Kita vertus, kai žodyne apie oponentus sau leidžiama sakyti „šiukšlė“, iš kultūringai nuomonę reiškiančių žmonių tyčiotis, samprotaujant apie pigią latte kavą, o bendražygius vadinti teroristais – tokia tad ir kultūra gaunasi.
Ar tikrai nėra išeičių?
Tai kas prisiims atsakomybę? Už ką valstybei tokie aukščiausi šalies pareigūnai, kurie stumdo problemas vieni nuo kitų?
Rugsėjo 22-ąją prezidentas sakė: „Pagal Konstituciją prezidentas prisiima atsakomybę už koalicijos veiklą, ministrų veiklą.“
Rugsėjo 29-ąją – jau kitaip: „Atsakomybę dėl visos Vyriausybės programos įgyvendinimo turės prisiimti premjerė Inga Ruginienė.“
Neapsigaukime. Prezidentūra savo pasirinkimais ir palaiminimais atvedė valstybę į šitą situaciją – su „Nemuno aušra“ koalicijoje, o dabar – ir kultūroje. Prezidentūra praeityje buvo ryžtingesnė, kai reikėjo spręsti dėl Gabrieliaus Landsbergio. Kai nori – gali. Yra sakančių, kad be „Nemuno aušros“ bus pirmalaikiai rinkimai. Nulinis šansas. Nebent socialdemokratai patys balsuotų už tai – bet su pakritusiu reitingu tuo sunku patikėti. Alternatyvų sklandžiam Vyriausybės darbui yra. Jei tik norėtų – tiek socialdemokratai, tiek Prezidentūra.
Apogėjus per kultūrą
Kai šalyje apie oponentus kalbama žeminančiai, o kultūros žmonių balsas ignoruojamas – tai signalas, kad valstybė praranda moralinį kompasą. Tūkstančiai kultūros žmonių išeina į gatves, nes jiems nebegalima tylėti. Kultūra tampa šios valdžios krizės veidrodžiu – parodančiu, kiek daug čia buvo melo, manipuliacijų ir abejingumo.
Šiandien premjerė sako, kad „kultūros bendruomenės reikalavimas neįgyvendinamas“. Tai dar vienas melas. O jei toliau bus bandoma dangstyti Žemaitaičio išsišokimus, atidėlioti atsakomybę, valstybė vis giliau klimps į krizę. Bet dar ne vėlu sustoti – pasirinkti tiesą, kultūrą ir atsakomybę.
Valstybė veikia – tik ne ši koalicija.
