Vienkartinis bilietas dabar kainuoja daugiau nei anksčiau, taip pat, brango ir kiti bilietų tipai, o miesto centrinėje dalyje parkavimo įkainiai tapo sunkiai įkandami daugeliui vairuotojų.
Miesto valdžia tokį žingsnį grindžia infliacija, didėjančiomis sąnaudomis ir būtinybe užtikrinti viešojo transporto kokybę. Tačiau ar tikrai šis sprendimas prisidės prie tvarios ir prieinamos miesto plėtros?
Viešojo transporto bilietų brangimas bei didesni parkavimo tarifai, vilniečiams sutapo su svarbių mokesčių padidinimu Seime. Tai reiškia, kad artimiausiu metu žmonės turės išleisti daugiau pinigų svarbiausiams poreikiams tenkinti.
Ypač, Vilniaus gyventojų, kaip beje ir visos Lietuvos žmonių, kišenėms stipriai atsilieps nuo naujų metų panaikinta PVM lengvata šildymui. Deja, skirtingos institucijos Lietuvoje veikia atskirai, ir neįvertina, kad pavieniai jų sprendimai didinti mokesčius paprastam žmogui sumuojasi ir sukrenta į vieną piniginę. Juolab, kai kalbame apie būtiniausius žmonių poreikius, tokius, kaip transportas, energetika.
Tačiau ar tikrai šis sprendimas prisidės prie tvarios ir prieinamos miesto plėtros?
Kodėl mes Lietuvoje niekada neišsivaduojame iš to uždaro rato: kai tik žmonėms šiek tiek padidėja pajamos ir jie pradeda gyventi geriau, juos nedelsiant pasiveja didesni mokesčiai ir jie vėl priversti susiveržti diržus?
Prieš priimant svarbius visuomenei sprendimus, pasigendu autoritetingų ekspertų principingesnių įžvalgų, perspėjimų apie laukiančias neigiamas pasekmes. Dažnu atveju, ekspertai ima komentuoti ir kritikuoti jau įvykusius faktus. Deja, jau būna per vėlu. Štai vieno banko ekonomistas, jau įsigaliojus naujiems viešojo transporto įkainiams, paskelbė, kad padidėjusias kainas pirmi pajaus mažiau uždirbantys.
Savaime suprantama, kad mažesnes pajamas gaunantys vilniečiai didesnę dalį savo biudžeto pirmiausiai skiria būtiniausiems pragyvenimo poreikiams: būsto išlaikymui, maistui, vaistams, viešajam transportui. Tad akivaizdu, kad jiems kainų augimas ir bus skaudžiausias.
Nežinau ar miesto valdžia suvokia, kad viešojo transporto paslauga – tai ne privilegija, o būtinybė daugeliui miesto gyventojų, ypač mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms, studentams, jaunoms šeimoms, senjorams. Kainų kilimas pirmiausiai neproporcingai paveikia, būtent šias grupes.
Kai kurie gyventojai dabar susidurs su pasirinkimu – ar išleisti daugiau pinigų kelionei į darbą, polikliniką, valstybinę įstaigą ar ieškoti pigesnių, bet mažiau patogių sprendimų. Nors viešojo transporto branginimas teoriškai yra motyvuojamas geresne paslauga, praktiškai jis gali turėti priešingą efektą – dalis gyventojų gali nuspręsti grįžti prie nuosavo automobilio naudojimo. Ypač jei kelionė keliems šeimos nariams viešuoju transportu tampa brangesnė nei važiavimas automobiliu..
Dar daugiau, Vilnius deklaruoja siekį tapti žalesniu ir tvaresniu miestu, mažinti CO₂ emisijas, plėtoti „žaliąjį mobilumą“. Tačiau viešojo transporto branginimas kartu su automobilių stovėjimo mokesčių kėlimu mieste, nesuteikiant realių alternatyvų – dviračių, dalijimosi paslaugų ar mikromobilumo sprendimų – prieštarauja šiems tikslams.
Sostinės vadovybė viešai pareiškė, kad papildomos pajamas, gautos už brangesnius bilietus, bus nukreiptos į naujų troleibusų bei autobusų pirkimą. Ir jau ėmėsi veiksmų. Vilniaus savivaldybė už 56 mln eurų iš Lenkijos įmonės perka 73 naujus troleibusus.
Tuo pačiu, po užsisukusios teismų karuselės, savivaldybė tikisi atnaujinti milijardo eurų viešojo transporto paslaugų pirkimo konkursą. Tokiu būdu siekiama iki 2030- ųjų maždaug trečdaliu išplėsti Vilniaus viešojo transporto tinklą, papildant jį naujais maršrutais bei privačių vežėjų autobusais.
Kyla konceptualus klausimas: gali kiek nori tobulinti iš sovietinių laikų paveldėtą troleibusų bei autobusų maršrutų tinklą, bet ar tai yra modernaus miesto transportas? Ar tai yra miesto pažangos ir ateities transportas? Manau, kad ne.
Gyvendami 21 amžiuje vilniečiai ir jų svečiai tikrai nusipelnė daugiau, negu kabančiais laidais išraizgytų pagrindinių gatvių. Blogiausia, šioje vietoje yra tai, kad vilniečių pinigai yra leidžiami neefektyviai ir tarsi mus daro atgyvenusios viešojo transporto sistemos įkaitais. Nes vėliau bus sakoma, kad mes nebegalime pereiti prie alternatyvių transporto platformų įgyvendinimo, nes jau per daug išleidome pinigų troleibusams ar autobusams įsigyti.
Gyvendami 21 amžiuje vilniečiai ir jų svečiai tikrai nusipelnė daugiau, negu kabančiais laidais išraizgytų pagrindinių gatvių.
Vilniaus miesto valdžia, deja, nesvarsto inovatyvių ar alternatyvių viešojo susisiekimo sprendimų, kurie galėtų papildyti ar palengvinti esamą sistemą. Jau daug metų iš mirties taško nepajuda Vilniaus metro ar tramvajaus įrengimo iniciatyvos. Pagal pirminius vertinimus, šios alternatyvos miestiečiams būtų kur kas patogesnės, greitesnės ir labiau atitiktų šiuolaikiško miesto poreikius.
Tuo pačiu, mieste dar vis trūksta integruotų mikromobilumo paslaugų: elektrinių dviračių tinklo, efektyvių maršrutų paspirtukams, mikroautobusų kvartalinėms jungtims. Viešojo transporto infrastruktūra (stotelių įrengimas, maršrutų dažnumas ir patogumas) vis dar nėra pritaikyta šio laikmečio miesto gyvenimui.
Be to, miesto centre didinami automobilių stovėjimo mokesčiai, tačiau tai nedera su tuo, jog viešojo transporto kainos taip pat kyla. Kai alternatyvos negerėja, bet vienintelės opcijos brangsta, gyventojams tiesiog paliekamas pasirinkimas – „mokėk daugiau arba lik namuose“. Galbūt Vilniaus valdžiai reikėtų pasižiūrėti, kokios geros praktikos turi kiti, panašaus dydžio, Europos miestai? Ką jie daro kitaip negu Vilnius? Nuo 2013 m. Talino gyventojams viešasis transportas yra nemokamas ir pilnai dotuojamas iš biudžeto.
Sprendimas padidino viešojo transporto naudojimą, sumažino automobilių skaičių mieste ir paskatino registruotis gyventojus Talino mieste. Tokiu būdu atsirado daugiau į Talino biudžetą savo mokesčius mokančių žmonių. Liuksemburgas nuo 2020 m. tapo jau ne miestu, bet pirmąja šalimi pasaulyje, kur visas viešasis transportas yra nemokamas.
Tai žingsnis, ne tik vienodų galimybių, bet ir ekologijos link. Vienoje metinis bilietas visų rūšių viešajam transportui kainuoja tik 365 eurus (1 euras per dieną), todėl gyventojai skatinami dažniau naudotis autobusais ir metro, nei automobiliais. Be to, Austrijos sostinė daug investuoja į dviračių takų infrastruktūrą. Kokios gali būti šio neapgalvoto sprendimo pasekmės Vilniui? Jeigu ši kainų politika nebus peržiūrėta, jau artimiausiu metu, galima prognozuoti neigiamas tendencijas.
Pirmiausiai, gali mažėti viešojo transporto vartotojų skaičius, ypač tarp mažesnių pajamų grupių.Tuo pačiu, didės socialinė atskirtis tarp tų, kurie gali sau leisti mobilumą, ir tų, kuriems jis taps sunkiau prieinamas. Vietoj to, kad daugiau keleivių būtų pervežta viešuoju transportu, gali padidėti automobilių eismas ir spūstys, o tuo pačiu ir oro tarša, nes kai kuriems žmonėms sėsti
už automobilio vairo bus ekonomiškai racionalesnis pasirinkimas. Viešojo transporto kaina – tai ne tik ekonominis, bet ir socialinis bei politinis klausimas. Ji turi būti grindžiama ne vien finansiniais skaičiavimais, bet ir miesto vizija, vertybėmis, noru kurti prieinamą, sveiką ir tvarų miestą visiems jo gyventojams. Vilnius valdžia šiandien pasirinko lengviausią kelią – branginti, bet ne reformuoti. Tai tikrai nėra sprendimas, kuris veda miestą į priekį ir nedaro jo žalesniu.
