Kaip tai gali atsiliepti Lietuvos gyventojams, kurie jau dabar priversti mėnesiais laukti eilėje tam, kad patekti pas reikiamą specialistą? Ar įgyvendinus socialdemokratų „reformą“ sveikatos paslaugų prieinamumas žmonėms netaps dar sudėtingesnis? Ar nesumažės gydymo kokybė? Pagaliau, ar nepadaugės šešėlio ir neoficialių „atsidėkojimo“ mokėjimų iš pacientų pusės?
Tarp visų pasiūlymų, kurie šiuo metu yra atkeliavę į Seimą, svarbiausi yra du. Pirmas – tai bandymas įstatymais nustatyti griežtą reikalavimą, kad sutartis su Ligonių kasomis dėl teikiamų paslaugų sudariusios gydymo įstaigos nebegalėtų iš gyventojų už tą pačią suteiktą paslaugą reikalauti priemokos. Kitaip tariant, ši įstatymo pataisa yra nukreipta į draudimą nevalstybinėms gydymo įstaigoms imti papildomus pinigus iš savo pacientų už suteiktas paslaugas.
Deja, pasiklausius viešos retorikos, darosi apmaudu, kad bandoma manipuliuoti žmonių emocijomis ir juos klaidinti. Priemokų draudimas visuomenei yra „pardavinėjamas“ kaip kilnus noras užtikrinti nemokamas medicinos paslaugas žmonėms. Labai dažnai kartojama, kad žmogus atėjęs į gydymo įstaigą gaus paslaugą nemokamai. Iš tiesų, tai yra netiesa.
Lietuvos gyventojai moka sveikatos draudimo mokesčius arba juos draudžia valstybė. Tai reiškia, kad jie mokėdami mokesčius susimoka už jiems suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl kalbėti, kad jie gaus nemokamas medicinos paslaugas yra nesąžininga. Geriausiu atveju, uždraudus oficialias priemokas, jiems nereikės papildomai mokėti.
Kitas svarbus įstatymo projektas yra susijęs su prioritetų nustatymu. Teisės akto autoriai nori nustatyti, kad pirmenybę sudaryti sutartis su Ligonių kasomis ir gauti apmokėjimą iš jų turėtų viešojo sektoriaus sveikatos priežiūros įstaigos. Ir tik paaiškėjus, kad tokios paslaugos jos neteikia arba reikiamų pajėgumų neužtenka, būtų leidžiama sutartis sudaryti su privačiomis gydymo įstaigomis. Tiesa, šis principas negaliotų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje.
Socialdemokratai su savo pakeitimais rizikuoja įnešti dar daugiau chaoso į ir taip problemų turintį sveikatos apsaugos sektorių. Blogiausia, kad dėl to gali nukentėti žmonės, kuriems bus atimta pasirinkimo galimybė.
Tikėtina, kad uždraudus priemokas, privačios gydymo įstaigos nebesudarinės sutarčių su Ligonių kasomis, nes jų apmokėjimo įkainiai yra maži ir neatitinka patiriamų sąnaudų. Todėl teikiamos paslaugos pabrangs, nes bus imama pilna kaina arba gydymo įstaiga iš viso nuspręs dalies paslaugų nebeteikti, nes jos bus nuostolingos.
Žmogaus sveikata yra pamatinis dalykas. Jai sušlubavus, natūralu, kad žmogus nori kuo greičiau patekti pas reikiamą specialistą. Dažnu atveju, pamatęs, kad viešojoje įstaigoje pas specialistą yra didžiulė eilė, jis sutinka sumokėti papildomai, kad patektų nedelsiant pas specialistą privačioje klinikoje. Kitaip tariant, žmogus nusiperka greitį.
Pasikeitus tvarkai, eilės viešojo sektoriaus įstaigose nesumažės, kai kuriais atvejais, jos gali tik padidėti. Todėl žmogus, neturėdamas kito pasirinkimo, mokės didesnę sumą, kad patekti į privačią gydymo įstaigą. Arba net nebeturės pasirinkimo ir bus priverstas laukti ilgoje eilėje pas specialistą viešojoje įstaigoje.
Socialdemokratai deklaruoja, kad šios pseudoreformos tikslas yra susigrąžinti gydytojus į viešojo sektoriaus gydymo įstaigas. Tačiau atėmus dalį pinigų iš privačių gydymo įstaigų, savaime specialistai negrįš. Juos būtų galima pritraukti mokant jiem didesnius atlyginimus, tačiau apie tai socialdemokratai nekalba. Todėl galime susidurti ir su nauja medikų emigracijos banga, jeigu, dėl vykdomų pertvarkymų, mažėtų paslaugų apimtys privačiame sektoriuje.
Didesnis reguliavimas, ribojimai pasitelkiant administracinius metodus, primena bandymą grįžti į sovietinės „nemokamos“ medicinos laikus. Laikus, kada pažintys, „blatas“ ir „pinigai į kišenę“ reiškė beveik viską. Nejaugi, praėjus 35 nepriklausomybės metams, vėl norime patekti į praeitį?
Toks dirbtinas konkurencijos ribojimas pažeidžia svarbiausią pamatinę paciento teisę – laisvai rinktis gydymo įstaigą. Tada kyla fundamentalus klausimas: kam ši suirutė reikalinga? Pacientams, gydytojams, privačioms gydymo įstaigoms – tikrai ne. Nebent kelių viešojo sektoriaus gydymo įstaigų administratoriams ir saujelei, kairiosios ideologijos persisunkusių, politikų. Bet eina kalba apie žmonių sveikata ir tokiems lengvabūdiškiems eksperimentams čia ne vieta.
