Sekite 15min Google
Svarbūs klausimai. Bet kartais kyla įtarimas, kad diskutuodami apie švietimo sistemos varžtelius nebematome viso mechanizmo.
Gal svarbiausias klausimas šiandien yra visai kitas: ar vaikas, augantis Skuode, Joniškyje, Zarasuose ar mažame Jonavos rajono miestelyje, turi tokias pačias galimybes gauti gerą išsilavinimą kaip vaikas Vilniuje?
Ne teoriškai. Ne Švietimo įstatyme. O realiame gyvenime.
Mokytojų „netrūksta“. Kol kas
Kartais girdime raminantį argumentą: mažesnėse savivaldybėse mokytojų stygiaus problema nėra tokia didelė. Ar tikrai tai ramina?
Per pastaruosius metus Lietuvoje sparčiai mažėjo pats mokyklų skaičius. 2018–2019 mokslo metais šalyje buvo 1 089 bendrojo ugdymo mokyklos, o 2022–2023 m. – jau 910. Per ketverius metus jų sumažėjo beveik 180.
Todėl vien faktas, kad konkrečiame rajone šiandien nėra dvidešimties neužpildytų mokytojų etatų, dar nereiškia, kad problemos nėra. Gal tiesiog sumažėjo mokyklų. Gal sumažėjo klasių. Gal vienas mokytojas dirba keliose mokyklose. Gal trūkumas užlopomas didesniu krūviu tiems, kurie dar liko.
O svarbiausia – demografija negailestinga. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, 2022 metais 55 metų ir vyresni buvo 42 proc. Lietuvos mokytojų. 2025 metais – jau 45 proc.
Mokytojų trūkumas tuo metu augo labai greitai: 2023 m. trūko apie 150 pedagogų, 2024 m. – 350, o 2025 m. – jau apie 600.
Ministerija prognozuoja, kad per artimiausius penkerius metus Lietuvai gali prireikti maždaug 6 tūkstančių mokytojų. Tai jau ne būsima problema. Tai problema, kuri eina mūsų link koridoriumi. Ir regionai ją greičiausiai pajus pirmieji.
Vilniaus mokykla dar gali konkuruoti dėl fizikos ar anglų kalbos mokytojo. Ji gali pasiūlyti didelį krūvį. Greta yra universitetai. Didesnė darbo rinka. Daugiau galimybių šeimai. O kaip tą patį jauną mokytoją prisikviesti į Skuodą, Zarasus ar Pagėgius? Vien gražaus kvietimo čia neužteks.
Užsienio kalba pagal pašto kodą
Dar ryškesnis nelygybės pavyzdys yra užsienio kalbos.
Anglų kalba jau beveik tapo baziniu šiuolaikinio žmogaus įrankiu. Čia didesnių problemų dažniausiai nekyla. Bet ateina laikas rinktis antrąją užsienio kalbą.
Ir tada prasideda tikrasis pasirinkimas. Tik vienam vaikui jis reiškia: vokiečių, prancūzų, ispanų, gal dar kuri nors kalba. Kitam – tik vokiečių arba rusų. Tai nėra vien teorinė problema.
2024–2025 mokslo metais rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą Lietuvoje vis dar mokėsi apie 89,5 tūkst. mokinių – 60,3 proc. visų antrąją užsienio kalbą besimokančių vaikų. Vokiečių kalbą rinkosi 24,2 proc., prancūzų – 9,8 proc., ispanų – vos 4,3 proc.
Tiesa, tendencijos keičiasi. Ispanų kalbos populiarumas per kelerius metus išaugo labai smarkiai. Rusų kalbos – mažėja. Tai gera žinia. Tačiau oficialioje Nacionalinės švietimo agentūros analizėje yra dar vienas labai iškalbingas sakinys: retesnes užsienio kalbas – pavyzdžiui, japonų, švedų ir kitas – galima rinktis tik miestuose.
Štai čia ir prasideda dviejų greičių Lietuva. Ne tada, kai vienas vaikas gauna devynetą, o kitas – septynetą. O tada, kai vienas apskritai gali rinktis, o kitas – ne.
Galime atsisakyti rusų kalbos. Bet kuo ją pakeisime?
Valstybė yra pasirinkusi kryptį – daugiau Europos Sąjungos kalbų, mažiau rusų kalbos. Tai suprantama. Dar 2024 m. ministerija skelbė ilgalaikį tikslą palaipsniui atsisakyti rusų kalbos mokymo mokyklose. Tuo metu jau sparčiai augo vokiečių ir prancūzų kalbų pasirinkimas.
Bet politinį sprendimą paskelbti yra lengviausia darbo dalis. Sunkesnė prasideda kitą rytą. Kas mokys ispanų kalbos mažame rajone? Kas mokys prancūzų? Iš kur atsiras žmogus, galintis atvažiuoti į mokyklą dėl aštuonių ar dvylikos savaitinių pamokų?
Jeigu sakome, kad Lietuvos vaikams reikia daugiau Europos kalbų, turime pasirūpinti, kad jų būtų galima mokytis ne tik Vilniaus centre. Ir čia jau reikia ne deklaracijos, o pinigų. Mokytojų rengimo, regioninių stipendijų, kelionės išlaidų kompensavimo, nuotolinių pamokų platformų, kelių savivaldybių bendradarbiavimo.
Gal net nacionalinės užsienio kalbų mokytojų sistemos, kurioje aukšto lygio ispanų ar prancūzų kalbos pedagogas galėtų vienu metu dirbti su mokiniais iš penkių skirtingų Lietuvos savivaldybių. Kodėl ne? Technologijos jau leidžia.
PISA parodė tai, ko nebenorėtume matyti
Visai neseniai paskelbti PISA 2025 rezultatai parodė labai nemalonią Lietuvos švietimo realybę. Bendrai Lietuva atrodo neblogai. Lietuvos penkiolikmečių rezultatai matematikoje ir gamtos moksluose viršija EBPO vidurkį, skaitymo rezultatai yra arti jo.
Bet pažvelkime giliau. Geriausių rezultatų Lietuvoje pasiekė sostinės ir didžiųjų miestų mokiniai. Žemiausi užfiksuoti miestelių ir kaimų mokyklų mokinių rezultatai.
Vienodas standartas nereiškia vienodų sąlygų
Mes mėgstame sakyti, kad visiems vaikams taikome vienodus reikalavimus: ta pati programa, tie patys egzaminai, tie patys pasiekimų standartai.
Tačiau vienodas startas dar nereiškia sąžiningų lenktynių. Jeigu vienas mokinys turi penkis užsienio kalbų pasirinkimus, laboratoriją, robotikos būrelį, korepetitorių rinką ir mokyklą, galinčią rinktis iš kelių specialistų, o kitas neturi net galimybės pasirinkti norimos antrosios užsienio kalbos – formaliai jų programa vienoda. Realiai – mokymosi sąlygos skirtingos.
Todėl švietimo kokybės politika negali baigtis sakiniu: „Savivaldybės pačios sprendžia.“ Mažoje savivaldybėje nėra iš kur materializuoti ispanų kalbos mokytojo. Lygiai kaip nėra iš kur per naktį gauti jauno fiziko, chemiko ar specialiojo pedagogo. Čia reikalingas valstybės rūpestis.
Mokytojas regione turėtų būti valstybės investicija
Sprendimai nebūtinai turi būti revoliuciniai. Pirmiausia reikėtų labai aiškiai identifikuoti specialybes ir teritorijas, kuriose po trejų, penkerių ar septynerių metų atsiras didžiausias mokytojų poreikis. Ne tada, kai mokytojas jau išėjo į pensiją, o dabar.
Tada – tikslinės stipendijos būsimiems pedagogams su aiškiu įsipareigojimu tam tikrą laiką dirbti konkrečiame regione. Savivaldybės galėtų pasiūlyti būstą. Valstybė – studijų finansavimą. Mokykla – garantuotą ilgalaikę darbo vietą.
Trečia kryptis yra nacionalinė nuotolinio ugdymo infrastruktūra. Ne COVID laikų pamoka per prastai veikiantį kompiuterį. O profesionalios, aukštos kokybės mažų grupių pamokos, kuriose, tarkime, ispanų kalbos mokytojas iš Kauno moko vaikus Skuode, Akmenėje, Ignalinoje ir Šilalėje.
Ketvirta galimybė – keliaujantys mokytojai ir kelių savivaldybių mokytojų tinklai. Jeigu kiekviena maža savivaldybė atskirai ieškos vieno prancūzų kalbos pedagogo keturioms valandoms per savaitę, sistema neveiks. Jeigu penkios savivaldybės kartu sukurs pilną darbo krūvį – jau visai kita istorija.
Beje, pati ministerija 2026–2028 m. pedagogų pritraukimo plane jau numato tikslinti paramą trūkstamų specializacijų studentams. Į prioritetines sritis numatoma įtraukti ir anglų bei ispanų kalbas. Tai žingsnis teisinga kryptimi. Tik tempas turi būti gerokai didesnis.
Skuodo vaikas nėra mažiau vertas
Švietimas yra bene svarbiausias mechanizmas, kuris turi mažinti žmogaus starto nelygybę. Vaikas negali pasirinkti, kur gimti. Jis nepasirenka, ar jo tėvai gyvens Vilniuje, Jonavoje, Skuode, Akmenėje ar mažame kaime. Todėl valstybės pareiga yra padaryti taip, kad pašto kodas kuo mažiau lemtų jo ateitį.
Jeigu Vilniaus vaikas gali mokytis ispanų, prancūzų ar dar vienos Europos kalbos, tokią galimybę turime sukurti ir Skuodo vaikui. Jeigu geras matematikos mokytojas yra nacionalinis turtas Vilniuje, jis toks pat nacionalinis turtas ir Zarasuose.
Ir gal pagaliau verta mažiau energijos skirti nesibaigiančiam švietimo sistemos perstatinėjimui, o daugiau – labai paprastam tikslui. Nes priešingu atveju galime turėti vieną bendrą švietimo sistemą dokumentuose, bet dvi labai skirtingas sistemas gyvenime. O dviejų greičių Lietuva prasideda būtent čia – mokyklos suole.
