Dar truputį „pamūčyjęs” centro dešiniųjų vedlius, prezidentas pasirašė dekretą, kad teikia Andriaus Kubiliaus kandidatūrą į premjerus. Pakankins ir vėl, kol pavyks suderinti visą būsimos Vyriausybės sudėtį.
A.Kubilius filosofiškai aiškina, jog nieko baisaus – jis ir komanda toliau ruošiasi darbams ir dėlioja akcentus programose. Tiesa, potencialus ministras pirmininkas pripažįsta, kad ketvirtadieninis prezidento viražas, dėl kurio dešiniųjų lyderio kandidatūrą Seimas galės svarstyti tik kitą savaitę, kelia problemų. Teks taisyti parlamento Statutą, kad naujoji Vyriausybės programa ir antikrizinis planas „tilptų” į grafiką. Kita vertus, tai tik dar viena proga A.Kubiliui pakalbėti apie visos sistemos ydą: dėl to, kad parlamentas Lietuvoje renkamas rudenį, ministrų kabinetai keičiasi per patį biudžeto svarstymo įkarštį.
Bet ne visi nusiteikę taip stoiškai. Neramiausieji jau barbena pirštais į stalą, tuoj gal ir kumščiais pradės daužyti: atsėlina krizė, valstybėj netvarka, o „aiškiam planui” vis kaišomi pagaliai į ratus!
Tačiau ar tikrai dabartinė situacija – katastrofiška?
Rinkimų pažadų skrynios jau iškratytos, linksmybės baigėsi. Dabar visuomenė bent jau priversta domėtis, ką veikia ką tik jos išrinkti politikai. Praktika rodo, kad tą dieną, kai galutinai palaiminama Vyriausybė, tauta pamiršta apie bet kokio laipsnio savo politinį aktyvumą iki kitų rinkimų.
Tiesa, normaliai išsimiegoti šįkart niekas neleis – šaltą vandenį pilstys, nosis tampys, gal net badyti pradės prezidento rinkimų kampanija. Tačiau tuomet visas dėmesys nukryps į galimus pastato Daukanto aikštėje įnamius, vėl bus diskutuojama, ką prezidentas gali ir ko ne, kokia jo vieta mūsų valstybės sąrangoje, ir kas tinkamas juo būti.
Iš Seimo visuomenės vaizduotėje eilinį kartą liks tik kelios daugiausiai kalbančios galvos. Greičiausiai parlamentarai vėl bus pripažinti tinginiais, vagimis, ir taip toliau – sunku kažko kito ir tikėtis, jei su valstybės finansais bus elgiamasi taip griežtai, kaip planuojama. Tauta pamirš, kad tai ji išrinko savo atstovybę, kalbėti šia tema taps beveik blogo tono ženklu. Idėja, jog išrinktuosius galima kontroliuoti, jog jie priklauso nuo mūsų, sklandys ore, bet niekas jos nepastebės.
Juk nėra tokios tradicijos. Manoma, ir turbūt visai pagrįstai, kad paveikti priimamų įstatymų turinį gali nebent stambių verslo organizacijų lyderiai pavieniui arba per savo federacijas ir konfederacijas.
Būdamas vienas, paprastas žmogau, negi eisi į Seimo nario biurą, jei pats parlamentaras ten beveik niekada neužsuka? Dėl taupymo daugelyje turbūt neliks ir padėjėjo.
Reikia burtis su bendraminčiais. O profsąjungos šalyje silpnos, retai apie tokį sutvėrimą išgirsi viešojoje erdvėje. Dažnas turbūt žino tik apie mokytojų ar kai kurias statutinių pareigūnų organizacijas, mat jos galingai streikavo. Na, gal yra tekę girdėti apie tokias, kurių bandymus įsisteigti palydėjo nuostaba: negi taip įmanoma? Kaip pavyzdžiui, viename prekybos tinkle šią vasarą. Apie likusias profsąjungas, regis, sužinome tik tada, kai į viešumą išlenda istorijos, kaip keli vadukai kapojasi kirviais dėl paskutinių bendro turto likučių.
Idėja, kad jei tradicijų nėra, jas galima sukurti, skamba kažkaip šventvagiškai. O juk pradėti būtų galima kad ir nuo šūsnies elektroninių laiškų savo apygardoje išrinktam parlamentarui.
