Sekite 15min Google
Kaip Lietuvos moterų lobistinės organizacijos valdybos narė, noriu dar kartą priminti labai paprastą principą – lygias galimybes.
2023 metų savivaldos rinkimai parodė, kad moterų tarp kandidačių netrūksta – jos sudarė beveik pusę visų kandidatų, tačiau tarp išrinktų tarybų narių jų liko tik apie trečdalis.
Vadinasi, klausimas jau nėra vien: ar moterys eina į politiką?
Jos eina.
Klausimas – ar jos gauna tokias pačias galimybes būti išrinktos?
Kartais apie lyčių lygybę kalbame labai teoriškai. O pabandykime paprasčiau.
Ar jūsų dukra arba anūkė, turinti išsilavinimą, patirties, idėjų ir noro dirbti savo miestui, mažiau nusipelno vietos kandidatų sąraše nei kaimynės anūkas Tadas vien todėl, kad jis vyras?
Žinoma, ne.
Būtent todėl apie lygias galimybes turime galvoti ne tada, kai rinkimų biuleteniai jau atspausdinti, o dabar – kai dėliojami sąrašai ir vyksta kandidatų reitingavimas.
Manau, politinės partijos ir judėjimai turėtų sąmoningai siekti lyčių balanso kandidatų sąrašuose. Vienas aiškiausių būdų – siekti, kad kiekviename kandidatų dešimtuke būtų kuo artimesnis 50/50 moterų ir vyrų santykis.
Tai nėra privilegija moterims.
Tai nėra reikalavimas vyrams pasitraukti.
Tai principas, kad vienodai kompetentingi žmonės turi turėti vienodas starto galimybes, nepriklausomai nuo lyties.
Europos institucijos jau daug metų kalba apie lyčių balansą, kvotas ir vadinamąjį „užtrauktuko“ principą, kai moterys ir vyrai kandidatų sąrašuose išdėstomi taip, kad viena lytis nebūtų nustumiama į mažiau palankias pozicijas.
Net buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ilgą laiką gana skeptiškai vertinusi kvotas, vėliau viešai pripažino jų svarbą ir kalbėjo apie paritetą – lygiavertį moterų ir vyrų atstovavimą.
Gal ir mums verta į tai žiūrėti ne kaip į grėsmę, o kaip į modernaus demokratinio gyvenimo normą.
Moterims – drąsiau reikalauti vienodų galimybių.
Vyrams – nebijoti, kad lygybė iš jų kažką atima.
Nes lyčių balansas nėra moterų kova prieš vyrus.
Tai klausimas, kas sėdi prie stalo, prie kurio priimami sprendimai apie mūsų visų gyvenimą.
Apie švietimą. Socialines paslaugas. Viešąjį transportą. Saugumą. Smurto prevenciją. Šeimas. Bendruomenes. Miestų ir rajonų ateitį.
Todėl artėjant rinkimams verta klausti ne tik, kas pateks į kandidatų sąrašus.
Verta klausti ir:
kaip tie sąrašai bus sudaryti?
Ar moterys juose ne tik bus, bet ir turės realią galimybę būti išrinktos?
Ar mūsų dukroms ir anūkėms kuriame tokias pačias politinio dalyvavimo galimybes, kokių norėtume savo sūnums ir anūkams?
Manau, 50/50 principas kandidatų dešimtukuose galėtų tapti ne prievole, o sąmoningu modernios politinės organizacijos pasirinkimu.
Pasirinkimu parodyti, kad demokratija, žmogaus teisės ir lygios galimybės nėra tik gražūs žodžiai.
Nes tikroji lygybė prasideda ne rinkimų dieną. Ji prasideda tada, kai į kandidatų sąrašą pradedamos dėlioti pavardės.
