Prisiminkime buvusios premjerės startą – tai buvo pareiškimas apie 4 dienų darbo savaitę. Nieko nelaukdama tam suskubo antrinti ir švietimo ministrė: „4 darbo dienų savaitės švietimui: turėtume ieškoti geriausių sprendimų“. Tai rodo arba visišką mūsų politikų atsipalaidavimą, arba parodomąjį rūpestį visuomene, o gal nesuvokimą, kas vyksta pasaulyje… Juk pasaulis dabar juda sunkiai nuspėjama kryptimi, ir pasekmės tiek ekonomikai, tiek visoms kitoms sritims yra nežinomos.
Šis požiūris ypač ryškus kalbant apie švietimą. Seimas panaikino ankstesnės kadencijos parlamento priimtą Švietimo įstatymo pakeitimą, pagal kurį vidurinis išsilavinimas būtų įgyjamas išlaikius tris valstybinius brandos egzaminus. Atsisakyta reikalavimo 10-oje klasėje pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP) išlaikyti bent ketvertui. Sprendimas motyvuojamas siekiu užtikrinti sistemos stabilumą, išvengti staigių pokyčių ir, svarbiausia, sumažinti mokinių patiriamą stresą.
Per savaitę viešojoje erdvėje išgirdome daugybę argumentų. Mane labiausiai pribloškė ne pats sprendimas, o jo logika.
Švietimo ministrė sako: „Pagrindinis mūsų tikslas yra stabilumas, kad egzaminas vaikui būtų be baimės ir streso.“ Kiti siūlo apskritai atsisakyti išlaikymo kartelės ir brandos atestatus išduoti pagal faktinius egzaminų rezultatus, nes, esą, „nesąmonė po dvylikos metų mokymosi neįteikti atestato“.
Vienas pagrindinių argumentų – didelė takoskyra tarp egzaminų užduočių ir ugdymo programų… Bet juk egzaminų užduotis kuria ne marsiečiai, o tos pačios švietimo ministerijos koordinuojamos institucijos. Nejaugi ministerijos negebėjimas rasti sąsają tarp ugdymo programų ir egzaminų užduočių turi pasmerkti mūsų vaikus ateityje likti be išsilavinimo?
Mokykloje svarbu ne tiesiog praleisti dvylika metų, o iš tikrųjų mokytis.
Bet ar tikrai mokyklos tikslas yra apsaugoti vaiką nuo streso?
Juk mokslas nėra laisvalaikio užsiėmimas. Tai darbas. O kiekvienas darbas turi rezultatą, už kurį tenka atsiskaityti. Jei iš vaikų nebereikalaujame pastangų rezultato, ar galime tikėtis, kad jie patys supras, jog mokykloje svarbu ne tiesiog praleisti dvylika metų, o iš tikrųjų mokytis?
Nesu kontrolės maniakas, bet remdamasis asmenine patirtimi – užauginau 3 vaikus, galiu drąsiai teigti, kad XVII a. filosofas ir pedagogas Džonas Lokas (John Locke) buvo teisus, sakydamas: „Vaiko protas yra tarsi švari lenta. Jei suaugusieji neįdiegs jame taisyklių ir žinių per discipliną, šią erdvę užpildys chaosas. Laisvė be proto ir žinių yra ne laisvė, o pavojus.“
Švietimo sistemos uždavinys yra suteikti bazines žinias, atskleisti vaiko talentus ir suformuoti žmogų, kuris geba savo atkakliu darbu pasiekti rezultatų. Mums labai to reikia, nes skaičiai nepalieka vietos iliuzijoms.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita apie 2023 m. tirtus suaugusiųjų įgūdžius rodo, kad net 44 proc. Lietuvos suaugusiųjų turi tik žemus bazinius įgūdžius. Tai yra jie yra pasiekę vos pirmą ar žemesnį lygį skaitymo arba skaičiavimo srityse.
Lietuvos rodiklis – ketvirtas pagal prastumą iš visų tirtų šalių. EBPO šalyse žemus bazinius įgūdžius vidutiniškai turi 31 proc. suaugusiųjų, o, pavyzdžiui, Estijoje – tik 23 proc., Latvijoje – 37 proc.
Žemi baziniai įgūdžiai reiškia, kad žmonėms sunkiau rasti aiškiai pateiktą informaciją trumpame tekste, suprasti paprastas instrukcijas, užpildyti bazines formas ar atlikti kasdienius skaičiavimus su įprastais skaičiais ir matavimo vienetais.
EBPO ataskaitoje pabrėžiama, kad suaugusieji, turintys žemus bazinius įgūdžius, maždaug trečdaliu rečiau dalyvauja darbo rinkoje, o dirbantieji vidutiniškai uždirba apie 5 JAV doleriais per valandą mažiau nei vidutinių įgūdžių suaugusieji. Negana to, žemus įgūdžius turintys suaugusieji dažniau nurodo esantys prastesnės sveikatos, yra mažiau patenkinti gyvenimu bei mažiau pasitiki institucijomis ir kitais žmonėmis.
Baisiausia yra ne tai, kad prastėja rezultatai. Baisiausia, kad pradedame prie jų priprasti.
Baisiausia yra ne tai, kad prastėja rezultatai. Baisiausia, kad pradedame prie jų priprasti. Tai nėra tik švietimo problema. Tai yra valstybės konkurencingumo, ekonomikos ir mūsų ateities problema.
Visa Europa grįžta „atgal prie pagrindų“, t.y. prie bazinių gebėjimų ugdymo stiprinimo, o ne tų gebėjimų vertinimo švelninimo. Ši kryptis svarbi ir mums.
Ne veltui „Švietimas #1“ inicijuotą prašymą Prezidentui vetuoti Seimo sprendimą panaikinti 10 klasės kartelę pasirašė net 35 organizacijos – tarp jų universitetai, mokytojų ir mokyklų ir jų vadovų asociacijos, moksleivių bei studentų sąjungos, paramos fondai ir stambios verslo asociacijos.
Mes jau dabar matome, kad atsakomybė ir sunkus darbas nėra esminiai šių dienų mūsų visuomenės ramsčiai. Dažnu atveju mūsų žmonių pagrindinis tikslas yra tiesiog būti laimingiems, deleguojant savo atsakomybę kitam ir nesukant galvos dėl ateities, nes kas nors ateis ir mumis pasirūpins. Ar tikrai galime leisti sau tokią prabangą? Ar tikrai ši valstybė funkcionuoja taip gerai ir turi tvirtą pagrindą po kojomis, kad galime tiesiog nesukti dėl nieko galvos, nes viskas „kaip nors iš kažkur atsiras“?
Deja, realybė šiek tiek kitokia. Valstybė šiandien auga ne ten, kur kuriama vertė, o ten, kur pati save administruoja. Valstybės kontrolės duomenys rodo, kad atsispirti nelabai yra nuo ko: viešojo administravimo institucijose darbuotojų skaičius per dvejus metus išaugo 3 proc., išlaidos jų atlyginimams – 634 mln. eurų. Valdžios sektoriaus skola 2025 metų pabaigoje siekė 33,3 mlrd. eurų ir per metus išaugo 3,3 mlrd. eurų. Skolos ir bendrojo vidaus produkto santykis pernai išaugo iki 39,5 proc. O juk visi suprantame, kad ir ateityje dar augs valstybės įsipareigojimai gynybai ir socialiniam aprūpinimui.
Tad esminių valinių sprendimų jau seniai reikia tiek švietime, tiek viešuosiuose valstybės finansuose ir valdyme. Bet ar turime šiandien lyderius ir politikus, kurie geba užtikrinti valstybei svarbių sprendimų priėmimą? Pastarųjų kelerių metų valdžios perturbacijų istorija liudija, kad dar vis ieškome.
Paradoksas: praėjo daugiau nei 30 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Nepriklausomoje Lietuvoje jau gimė ir užaugo ne viena karta, tačiau lyderių vis dar stokojame. Ir čia norom nenorom prisimenu Platonui priskiriamą istoriją, kuri, mano galva, daug ką paaiškina.
Įsivaizduokite, kad ruošiatės kirsti pavojingą vandenyną. Laivo savininkas turtingas, bet apie buriavimą nieko neišmano. Įgula renkasi kapitoną. Į priekį žengia žmogus, kuris niekada nėra navigavęs, tačiau apie navigaciją žino per mažai, kad suvoktų savo nekompetenciją. Jis pasitiki savimi ne todėl, kad yra kompetentingas, o todėl, kad niekada nesusidūrė su tikru sudėtingumu. Jis žada ramią jūrą, trumpą kelionę ir sėkmę visiems. Ir tuo nuoširdžiai tiki, nes nesupranta, ko nežino.
Tuo metu kampe stovi patyręs navigatorius. Jis perspėja apie artėjančias audras, pavojingą maršrutą ir būtinybę ruoštis sunkumams. Tačiau jo kalba skamba mažiau užtikrintai, nes jis suvokia situacijos sudėtingumą. Jis kalba apie rizikas, atsarginius planus ir tai, kas gali nepavykti.
Įgula pasirenka pasitikintį mėgėją, o ne atsargų ekspertą. Jie pasitikėjimą supainioja su kompetencija, o iškalbą – su profesionalumu. Laivas nuskęsta.
Platonui tai nebuvo tik metafora. Laivas buvo valstybė, o įgula – piliečiai. Jis stebėjo, kaip žmonės vėl ir vėl renkasi charizmatiškus mėgėjus vietoj kompetentingų lyderių. Praėjo daugiau kaip du tūkstančiai metų, pasikeitė technologijos, ekonomika ir valstybės, tačiau viena klaida išliko ta pati – mes vis dar pernelyg dažnai pasitikėjimą painiojame su kompetencija.
Vis dažniau kalbame apie tai, ką valstybė turi duoti žmogui. Kur kas rečiau kalbame apie tai, kokią visuomenę turime užauginti.
Stipri valstybė neprasideda nuo didesnių išmokų, naujų programų ar dar vieno pažado pasirūpinti žmogumi. Ji prasideda nuo žmonių, kurie geba mąstyti, prisiimti atsakomybę ir kurti. Verslininkas kuria darbo vietas. Mokytojas kuria ateities žmogų. Gydytojas kuria sveikesnę visuomenę. Tėvai kuria šeimą. Visi jie daro tą patį – prisiima atsakomybę.
Todėl didžiausias politikų uždavinys nėra padaryti žmogų priklausomą nuo valstybės. Didžiausias visuomenės uždavinys – padėti žmogui tapti stipriu. Nes stipri valstybė neprasideda nuo stiprios valdžios. Ji prasideda nuo stipraus žmogaus.
Kai visuomenės dauguma gyvens vadovaudamasi principu, kad niekas kitas už tave neatsakingas, o tik tu pats – tada ateis pokyčiai.