Sekite 15min Google
Nuo šių metų rugsėjo 1-osios maksimalų valandų, kurias įvairaus amžiaus mokiniai gali mokytis mokykloje, skaičių nustato nebe sveikatos apsaugos ministro tvirtinama higienos norma, o švietimo, mokslo ir sporto ministro tvirtinami bendrieji ugdymo planai. Toks sprendimas turi racionalų pagrindą – panašiai mokymosi krūvis reguliuojamas ir kitose Europos šalyse, o pamokų trukmė, pertraukos, pamokų pradžios laikas bei kitos saugios mokymosi sąlygos ir toliau lieka sveikatos reikalavimų dalimi.
Todėl nematau didelės prasmės ginčytis, kurios ministerijos dokumente turi būti įrašytas konkretus valandų skaičius. Man daug svarbiau, kad kartu su administraciniu kompetencijų perskirstymu neprarastume požiūrio į mokymosi krūvį kaip į vaiko sveikatos klausimą.
Tačiau turime mokėti atskirti sveiką akademinį iššūkį nuo nuolatinės perkrovos.
Tikrasis vaiko krūvis juk nėra vien pamokų skaičius. Jo diena nesibaigia nuskambėjus paskutiniam skambučiui – po jo laukia namų darbai, pasirengimas atsiskaitymams, korepetitoriai, būreliai, kelionė į mokyklą ir iš jos, o šiandien dar ir nemaža gyvenimo dalis prie ekranų bei socialiniuose tinkluose. Todėl vertindami krūvį turėtume klausti ne tik, kiek pamokų įrašyta tvarkaraštyje, bet ir kiek vaikui realiai lieka laiko miegui, fiziniam aktyvumui, šeimai, draugams ir paprasčiausiam poilsiui. Tai nėra siūlymas mokyklą padaryti lengvą. Mokymasis turi reikalauti pastangų, vaikas turi išmokti susikaupti, dirbti, įveikti sunkumus ir susidoroti su nesėkmėmis. Tačiau turime mokėti atskirti sveiką akademinį iššūkį nuo nuolatinės perkrovos.
Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuro ir Sveikatos elgsenos mokyklinio amžiaus vaikų tyrimo (HBSC) duomenys rodo neraminančią tendenciją: mokyklinį spaudimą jaučia beveik du trečdaliai penkiolikmečių merginų (63 proc.) ir daugiau kaip keturi iš dešimties tokio paties amžiaus vaikinų. Dar 2018 m. tokį spaudimą jautė kiek daugiau nei pusė merginų. Kartu silpnėja dalies paauglių jaučiama šeimos, mokytojų ir bendraamžių parama. PISA 2022 duomenys taip pat rodo, kad ne visi Lietuvos penkiolikmečiai mokykloje jaučiasi savi: maždaug kas penktas jaučiasi tarsi pašalinis, o daugiau kaip kas ketvirtas – neįtrauktas ar ne savo vietoje. Tai svarbus signalas, nes mokykla nėra tik vieta žinioms gauti – joje vaikas praleidžia labai didelę savo gyvenimo dalį.
Dar vienas perspėjantis Lietuvos rodiklis – 2024 m. Europos mokyklų alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų tyrimo (ESPAD) rezultatai. Daugiau kaip kas penktas 15–16 metų mokinys Lietuvoje (22 proc.) nurodė bent kartą gyvenime vartojęs raminamuosius ar sedatyviuosius vaistus be gydytojo paskyrimo. Tai buvo didžiausias rodiklis tarp tyrime dalyvavusių šalių, kuriose vidurkis nesiekė nė vieno iš dešimties mokinių. Vertinant platesnį vaistų vartojimą ne medicininiais tikslais, Lietuvoje tai nurodė beveik kas trečias mokinys, o tarp merginų – daugiau nei trečdalis. Būtų metodologiškai klaidinga sakyti, kad šiuos vaistus vaikai vartoja dėl per didelio mokymosi krūvio – tokio priežastinio ryšio tyrimas neįrodo. Tačiau būtų ne mažiau klaidinga apsimesti, kad mokyklinis spaudimas, nerimas, miego trūkumas, vaistų vartojimas, patyčios ir skaitmeninė aplinka egzistuoja atskirose lentynose.
Vertinant platesnį vaistų vartojimą ne medicininiais tikslais, Lietuvoje tai nurodė beveik kas trečias mokinys, o tarp merginų – daugiau nei trečdalis.
Prie šio paveikslo turime pridėti patyčias ir gyvenimą ekranuose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maždaug kas devintas paauglys patiria patyčias mokykloje, o maždaug kas septintas – kibernetines patyčias. Probleminio socialinių tinklų naudojimo požymių turinčių paauglių dalis Europoje ir Centrinėje Azijoje per kelerius metus padidėjo nuo 7 iki 11 proc. Todėl diskusijoje apie vaiko savijautą šiandien nebegalime atskirti mokyklos nuo mobiliojo telefono ir socialinių tinklų. Tai viena gyvenimo aplinka, o ne trys tarpusavyje nesusiję pasauliai.
Lietuvoje jau yra bendros rekomendacijos dėl mobiliųjų telefonų ir kitų išmaniųjų įrenginių naudojimo mokyklose, tačiau konkrečios taisyklės didžiąja dalimi paliekamos pačioms ugdymo įstaigoms. Mano nuomone, reikėtų žengti toliau ir pagrindinius mobiliųjų telefonų naudojimo principus aiškiai nustatyti visoms bendrojo ugdymo mokykloms, žinoma, numatant pagrįstas išimtis ugdymui, dėl sveikatos ar kitais būtinais atvejais. Čia svarbus ne vien administracinis vienodumas. Vaikui taisyklę daug lengviau priimti, kai jos laikosi ne tik jo klasė ar mokykla, bet ir draugai kitose mokyklose. Tuomet telefonų nenaudojimas pamokų ar mokyklos dienos metu tampa bendra norma, o ne jausmu, kad „tik man draudžia“. Panašia kryptimi jau juda ir kitos valstybės – pavyzdžiui, Danija 2025 m. susitarė dėl mobiliųjų telefonų atsisakymo valstybinėse mokyklose.
Tačiau telefonas yra tik priemonė. Dar svarbiau, kas vyksta jo ekrane. Australijoje nuo 2025 m. gruodžio tam tikros socialinių tinklų platformos privalo imtis pagrįstų priemonių, kad jaunesni nei 16 metų asmenys negalėtų turėti jose paskyrų; atsakomybė čia perkeliama ne vaikui ar jo tėvams, o platformoms. Danijos Vyriausybė yra pasiūliusi riboti dalies socialinių tinklų prieinamumą jaunesniems nei 15 metų vaikams, numatant galimybę tėvams leisti jais naudotis nuo 13 metų. Nesiūlau aklai kopijuoti vienos ar kitos šalies modelio, nes turime atsakyti į sudėtingus amžiaus patikros, privatumo, technologinio įgyvendinamumo ir skaitmeninio raštingumo klausimus. Tačiau diskusijos apie tai Lietuvoje išvengti nebegalime. Jei valstybė saugo vaiką nuo alkoholio, tabako, nikotino ar lošimų rinkos, turime bent klausti, kokia atsakomybė tenka platformoms, kurių verslo modelis paremtas kuo ilgesniu mūsų, taip pat ir vaikų, dėmesio išlaikymu.
Šiame kontekste svarbu nepadaryti dar vienos klaidos – visos atsakomybės neperkelti šeimai ir pačiam vaikui. Žinoma, tėvų vaidmuo milžiniškas, bet vaikas negali būti stipriausia grandis sistemoje, kurioje prieš jo dėmesį dirba profesionaliai kuriami algoritmai, reklama ir milijardiniai verslo interesai. Tas pats galioja ir mokyklai: vien draudimai neišmokys vaiko gyventi skaitmeniniame pasaulyje, todėl kartu turime ugdyti skaitmeninį raštingumą, gebėjimą kritiškai vertinti informaciją, atpažinti manipuliaciją ir sąmoningai valdyti savo dėmesį.
Būtent čia grįžtame prie esminio klausimo – kam ruošiame vaiką. Atestato pažymys svarbus ir jo nereikia nuvertinti, tačiau gyvenimas paklaus ir to, ko atestate nerasime: ar jaunas žmogus gebės kritiškai vertinti informaciją, bendradarbiauti, priimti sprendimą, kai nėra vieno teisingo atsakymo, reaguoti į nesėkmę, mokytis naujų dalykų ir prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Ar jis supras savo kūną ir psichikos sveikatą, atpažins riziką ir žinos, kada ieškoti pagalbos? Dirbtinio intelekto ir sparčių technologinių pokyčių laikais šie gebėjimai tik svarbės. Galime puikiai parengti vaiką išlaikyti šiandienos egzaminą, bet tai dar nereiškia, kad parengėme jį 2040 ar 2050 metų gyvenimui.
Galime puikiai parengti vaiką išlaikyti šiandienos egzaminą, bet tai dar nereiškia, kad parengėme jį 2040 ar 2050 metų gyvenimui.
Todėl nemanau, kad diskusiją turėtume supriešinti kaip „aukšti reikalavimai arba vaikų gerovė“. Tai klaidingas pasirinkimas. Gerai mokyklai reikia abiejų: aukštų akademinių lūkesčių ir tokios aplinkos, kurioje vaikas pajėgus jų siekti neprarasdamas sveikatos. Papildoma valanda prie vadovėlio savaime nevirsta papildoma žinių valanda, jeigu vaikas neišsimiegojęs, nebegali susikaupti ir neturi laiko fiziškai judėti ar atsigauti.
Todėl, pasikeitus mokymosi krūvio reguliavimui, siūlyčiau ne atsisakyti sveikatos kriterijų, o juos modernizuoti. Turėtume reguliariai vertinti ne tik pamokų skaičių, bet ir tai, kiek skirtingo amžiaus mokiniai miega, juda, kiek laiko skiria namų darbams ir ekranams, kokį mokyklinį spaudimą jaučia, kaip vertina savo psichologinę savijautą, saugumą ir santykį su mokykla. Reikėtų susitarti dėl kelių aiškių vaikų sveikatos ir gerovės rodiklių, kuriuos kartu stebėtų švietimo ir sveikatos sistemos. Jeigu keičiame egzaminų sistemą, namų darbų tvarką, mokymosi krūvį ar mobiliųjų telefonų naudojimą, po kelerių metų turėtume gebėti atsakyti ne tik, kaip pasikeitė pažymiai, bet ir ar vaikai geriau miega, daugiau juda, geriau jaučiasi mokykloje, patiria mažiau patyčių ir mažesnį nuolatinį spaudimą.
Taip pat turėtume geriau sujungti jau mokykloje esančius išteklius. Vaiko fizinė ir psichikos sveikata neturėtų būti padalyta į atskirus kabinetus: visuomenės sveikatos specialistas, psichologas, socialinis pedagogas, klasės vadovas ir mokytojas turi veikti kaip viena pagalbos vaikui sistema. Lygiai taip pat reikia aiškesnių visoms mokykloms bendrų mobiliųjų įrenginių naudojimo principų ir rimtos nacionalinės diskusijos apie vaikų prieigą prie socialinių tinklų, amžiaus ribas bei pačių platformų atsakomybę.
Būtent tai man reiškia principą „sveikata visose politikose“. Sveikatos apsaugos ministerija neturi sudarinėti mokyklų tvarkaraščių, tačiau vaiko sveikata negali būti tik Sveikatos apsaugos ministerijos rūpestis. Sveikatos politika prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus pirmą kartą įžengia į gydytojo kabinetą – šeimoje, darželyje, mokykloje, sporto aikštelėje, valgykloje ir šiandien jau neišvengiamai skaitmeninėje aplinkoje. Būtent ten formuojasi miego, judėjimo, mitybos, santykio su stresu, priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis ir technologijomis įpročiai, kuriuos žmogus nusineša į suaugusiųjų gyvenimą.
Todėl vertindami švietimo sistemos sėkmę turėtume klausti ne tik, kiek mokinių išlaikė egzaminus ir kokį balų vidurkį pasiekė, bet ir kokios fizinės, psichologinės bei socialinės būklės jaunas žmogus iš mokyklos išeina į suaugusiųjų gyvenimą. Atestatas svarbus, tačiau jis – tik vienas gyvenimo dokumentas. Mokykla turi parengti pačiam gyvenimui.
Pagrindiniai duomenų šaltiniai:
Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuras ir HBSC tyrimas – duomenys apie mokyklinį spaudimą, mokytojų palaikymą, patyčias ir probleminį socialinių tinklų naudojimą.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), PISA 2022 – Lietuvos penkiolikmečių savijautos ir priklausymo mokyklai rodikliai.
ESPAD 2024 – duomenys apie 15–16 metų mokinių raminamųjų ir kitų vaistų vartojimą ne medicininiais tikslais.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Sveikatos apsaugos ministerijos dokumentai – mokymosi krūvio, saugių mokymosi sąlygų ir mobiliųjų įrenginių naudojimo mokyklose reguliavimas.
Australijos eSafety Commissioner – informacija apie jaunesnių nei 16 metų asmenų prieigos prie socialinių tinklų ribojimą.
Danijos Vyriausybės dokumentai – siūlymai dėl mobiliųjų telefonų mokyklose ir vaikų prieigos prie socialinių tinklų ribojimo.
