Tiesa, spausdinamuose tekstuose vyrauja gana panašūs komentarai bei išvados. Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas kalbasi telefonu, sutaria dėl derybų, abu siunčia keisto formato delegacijas į Rijadą.
Jos įvardijamos derybų dėl karo Ukrainoje užbaigimo delegacijomis. Žinia, Ukrainos ten nėra. Ir štai tik dėl to komentaruose reiškiamas pasipiktinimas. Bet labai retai keliamas esminis klausimas: kokiu teisiniu pagrindu šis D.Trumpo ir V.Putino spektaklis įvardijamas derybomis?
Ar iš tikrųjų Ukraina ten turi būti? Ar tie Trumpo ir Putino telefoniniai „pokalbiai“ bei Rijado spektaklis gali pretenduoti į „derybų dėl taikos“ bent kokį nors statusą? Jei derybos, tai jos turi turėti teisinį pagrindą.
Kas yra suteikęs nors menkiausią legitimumą šiam D.Trumpo ir V.Putino spektakliui? Kas? Jungtinės Tautos, JT Saugumo taryba, Ukrainos prezidentas, Ukrainos Rada, ar kokia nors tarptautinė legitimi Ukrainos inicijuota taikos konferencija Ženevoje ar Niujorke?
Atsakymas visiems daugiau negu aiškus – niekas D.Trumpui jokio mandato pradėti pokalbius su V.Putinu nėra suteikęs. Ir agresorius V.Putinas neturi jokios teisės pretenduoti į derybų mandatą. Juk jis – Tarptautinio Baudžiamojo Teismo sprendimu pripažintas padaręs karinius nusikaltimus. Tad ir D.Trumpas to paneigti negali, nors JAV nėra ratifikavusi Romos statuto.
Paprasta tiesa. Tiesiog dviejų branduolinę strateginę ginkluotę turinčių valstybių vadovų staiga sutampantys interesai, atgaivinti karinės jėgos naudojimo politiką tarptautiniuose santykiuose, atvėrė jiems kelią šiame Rijado spektaklyje.
Jėgos politika juos suvienijo. Ne Helsinkio Baigiamojo susitarimo principai, ne Jungtinių Tautų konvencijos, bet Jaltos susitarimo dvasia staiga atgijo šių dviejų veikėjų galvose.
Tad akivaizdu, kad vyksta visai kas kita – vyksta dalybos, bet ne derybos. Du dviejų labai skirtingų šalių vadovai ima braižyti naujas dalomąsias linijas pasaulio žemėlapyje.
Tikras akibrokštas demokratijos ir teisės viršenybę puoselėjančios JAV istorijoje – pirmą kartą naujasis JAV prezidentas savo veiksmais legitimuoja agresorių, būtent karo nusikaltimais kaltinamą Rusijos diktatorių V.Putiną,
V.Putino rašistai, Jungtinių Tautų teisėtu sprendimu įvardyti agresoriais, griebiasi netikėtai jiems D.Trumpo ir jo trumpistų metamo gelbėjimosi rato bei mato šansą Trumpo pradėtose pasaulio Dalybose atkąsti ir savo kąsnį Ukrainos sąskaita.
D.Trumpas jau kiek anksčiau išreiškė savo norą „prisijungti“ Grenlandiją, savo žinion perimti Panamos kanalą, Kanadą įvardyti kaip būsimą JAV valstiją. Pagaliau, MAGA („Make America Great Again“) išreiškia jo pretenzijas laikytis jėgos politikos visur – prekybos karuose, mosuojant „tarifais“, Gazos ruožo pavertime Rivjera, netgi palestiniečius siūlant deportuoti iš jų gyvenamosios vietos. Jam nusispjauti ir į humanitarinės pagalbos būtinumą katastrofų židiniuose.
MAGA ir „Ruskij Myr“ daug kuo yra panašūs. Tad du autoritariniai vadovai imasi Dalybų ir pamina tiek moralės, tiek ir teisės bei tarptautinio teisingumo reikalavimus.
Kaip čia vėl neprisiminti istorijos. Tiek Miuncheno suokalbis, tiek ir Molotovo – Ribentropo paktas istorijos tėkmėje paženklino jėgos politikos puoselėtojų pavardes gėdos ženklu. Verta dar kartą priminti diktatoriaus Stalino pasišaipymą iš Popiežiaus jam išsakytų priekaištų: „O kiek Popiežius turi divizijų?“ Stalino vardas asocijuojasi su tironais, o Popiežiaus dvasinė pergalė prieš šį diktatorių lieka tikru moralios politikos viršenybės įrodymu.
Vienintelis teisėtas mandato bet kokioms tarptautinėms deryboms suteikimo savininkas neginčijamai yra Ukraina. Ji JT sprendimu yra pripažinta nuo V.Putino agresijos nukentėjusia šalimi. Tik ji gali inicijuoti derybas, tik ji gali ir nustatyti derybų sąlygas bei tikslus. Niekas kitas be jos.
Ir tik Ukraina gali prašyti JT sudarytos ar „Ramšteino formato“ šalių pagrindu, ar Europos Sąjungos suformuotos derybų delegacijos inicijuoti taikos derybas, bet tik Ukrainos nustatytais derybų pagrindais. To reikalauja suvereniteto gerbimo, teritorinio vientisumo, sienų neliečiamumo, nesikišimo į kiekvienos šalies vidaus konstitucinę sąrangą principai, įtvirtinti Helsinkio Susitarime. Ir tik Ukraina turi lemti tokių derybų rezultatus.
V.Putinas ir jo rašistai negali išvengti atsakomybės už savo kruvinus nusikaltimus. Trumpas neturi jokios teisės primesti Ukrainai taikos derybų sąlygų. Nei JAV karinė ar kitokia pagalba, nei ES šalių narių teikiama visokeriopa parama negali paneigti Ukrainos teisės į suverenitetą bei teritorinį vientisumą.
D.Trumpas savo elgesiu paniekino JAV demokratijos ir teisės viršenybės principus. Dabar tik JAV Kongresas gali imtis iniciatyvos atkurti JAV autoritetą tarptautinėje politikoje.
Ir ES, ir Lietuvos vadovai turi turėti drąsos pasakyti D.Trumpui tvirtą „Ne“ jo vykdomos politikos ir jo pasisakymų Ukrainos atžvilgiu akivaizdoje.
Derybos – ne dalybos! Helsinkis, bet ne Jalta! Toks turi būti pasirinkimas.
