Tačiau, nepaisant to, kad keliame tikslą būti maksimaliai efektyvūs, nesame tobuli ir sistemoje pasitaiko situacijų, kai biurokratija paima viršų. Svarbu suprasti, iš kur atsiranda „perteklinė biurokratija“.
Ji juk nenukrito iš dangaus – tai taisyklių ir procedūrų rinkinys, kuris metai iš metų auga, apsikrauna naujais reikalavimais, dažnai pamirštant pagrindinį tikslą – suteikti greitus, aiškius sprendimus tiems, kurie jų laukia. Taip kyla visuotinis pasipiktinimas: interesantai pyksta dėl biurokratinių procedūrų ir jų trukmės, tarnautojai – dėl darbų apimties ir atsakomybės masto.
Paimkime vieną konkrečią sritį, itin aktualią sparčiai augančiame ir besivystančiame Vilniuje – statybas.
Savivaldybės darbuotojai, tikrinantys statinių projektus, laikomi atsakingais už atestuotų projektuotojų pateiktų duomenų tikslumą. Kitaip tariant, mūsų darbuotojai, vienu metu tikrinantys vidutiniškai 15–20 projektų, priversti perskaičiuoti pastatų parametrus, kuriuos jau apskaičiavo ir į projektą sudėjo profesionalūs, atestuoti architektai.
Įsivaizduokime didelį projektą – tarkim, naują gyvenamųjų namų kvartalą. Kiek gali trukti toks „patikrinimo“ veiksmas? Ir tai dar nekalbant apie kitus aspektus – architektūrą, želdinius, aplinkinę infrastruktūrą ir t. t.
Aišku, darbuotojas, spaudžiamas kuo greičiau išduoti statybos leidimą, gali pasitikėti, kad architektas savo darbą atliko kokybiškai ir klaidų nėra. Bet kas, jei visgi suklysta?
Ir čia turime šviežią ir konkretų atvejį, kaip „puikiai“ veikia mūsų taisyklės ir atsakomybių pasidalijimas.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) patikrino administracinio pastato J.Jasinskio g. 2 statybos leidimą ir nustatė, kad projekte nurodytas 20 m aukštis neatitinka perskaičiuotų 20,65 m. Nors projektą rengė ir statinio aukštį nustatė atestuotas projekto vadovas, buvo atlikta ekspertizė, administracinę 370 eurų baudą gavo ne projektuotojas, o savivaldybės darbuotoja.
Ir niekam neįdomu, kad mūsų darbuotoja neturi nei skaitmeninio projektavimo įrankio, kuriuo galėtų tikrinti projekto aukščio centimetrus, nei teisinių įgaliojimų peržiūrėti ir tikslinti projektuotojų skaičiavimus.
Mūsų vaidmuo – užtikrinti, kad statybos projektuose pateikti duomenys nepažeistų teritorijų planavimo dokumentų ir teisės aktų reikalavimų, sprendiniai atitiktų miesto architektūros politikos kryptis, nebūtų pažeidžiami trečiųjų asmenų teisėti interesai, o ne iš naujo pertikrinti atestuotų specialistų pateikiamus skaičiavimus. Todėl toks tarnautojos nubaudimas yra ne tik neteisingas, bet ir demotyvuojantis bei skatinantis savo darbą dirbti biurokratiškai ribotai, kad kokios klaidos nepadarytum.
Aišku, mes turėjome susitikimą dėl šio konkretaus atvejo su VTPSI, bet nepavyko įtikinti kolegų ieškoti sveiko proto požiūrio. Mes kaip savivaldybė tokioje situacijoje tikrai stojame į darbuotojos pusę ir nors ji baudą teisiškai mokės iš savo pinigų, tačiau rasime teisinių būdų, kad darbuotoja bent finansiškai nenukentėtų už pastangas dirbti mažiau biurokratiškai.
Svarbu tai, kad šis atvejis atspindi platesnį vaizdą, kaip žmonės, dirbantys savo miestui ir valstybei, yra stumiami į situacijas, kai turi bijoti klysti, privalo išsamiausiai gilintis į kiekvieną kablelį ir taip neturi pasirinkimo kaip tik dirbti maksimaliai ilgais terminais.
Ir tai tik vienas pavyzdys – jų galima rasti dešimtis, jei ne šimtus. Todėl norint iš tikrųjų mažinti „blogąją“ biurokratiją, reikia ne tik automatizuoti procesus, bet ir keisti konkrečias nelogiškas taisykles ir kurti tokias, kurios motyvuotų tarnautojus dirbti greitai ir efektyviai, be perteklinės baimės suklysti.
Savo konkrečius pasiūlymus, nuo ko reikėtų pradėti, esame išsiuntę Aplinkos ministrui ir Vyriausybei. Tikimės būti išgirsti.
