Šiuo metu, kai mokyklose įgyvendinamos naujos bendrosios programos (BP) ir vadovėlių trūksta, jie ypač laukiami. Juk vadovėlis yra pagrindinė mokinio mokymosi priemonė, kuri turi atitikti BP. Be jokios abejonės, tai ypač svarbu rengiantis laikyti valstybinius brandos egzaminus.
Šiemet „Šviesos“ leidykla III gimnazijos klasei išleido Biologijos vadovėlio 1 dalį. Ilgai lauktas vadovėlis nudžiugino savo dizainu, pakankamai logiška struktūra. Tik koją pakišo grubios klaidos. Pavyzdžiui, „Kaulų čiulpuose susidariusios kamieninės ląstelės gali būti persodintos donorui. Ši terapija vadinama kaulų čiulpų transplantacija.“ (p. 31).
Net apmaudu – tūlas žino, kad donoras atiduoda, o recipientas priima. Juk net vieši užrašai skelbia apie kraujo donorystę. Ir tai ne vienintelė klaida – kita aktualia tema (apie cholesterolį) rašoma: „Higienos instituto duomenimis, 2023 m. šiek tiek daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų mirė nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.“ (p. 94). Vargeli, per metus Lietuvoje mirė daugiau kaip milijonas?! Tarkime, autoriai apsiriko, bet to nepamatė net du turinio vertintojai ir dalyko konsultantė. Juk skaitė tekstą ir dar vertino – tiesiog neįtikėtina!
Suprantu, kad didesnio profesinio pasirengimo biologijos srityje pareikalavo skyrelis apie genetinį kodą. Jame rašoma, kad yra 21 aminorūgštis (p. 139). Paprastai mokyklose mokoma apie 20 „įprastų“ aminorūgščių, nes būtent jos yra universalios ir koduojamos standartine genetine kalba, bet gali būti ir 21 (selenocisteinas). Tada paprastai yra rašomos standartinės aminorūgštys ir papildomai nurodoma selenocisteinas.
Bet gali būti ir 22 – kai kurie moksliniai tekstai aptaria ir pyrrolysine. Tada minimos 22 aminorūgštys. Apie tai rašoma ne tik moksliniuose žurnaluose, bet ir Vikipedijoje: „Yra dvi aminorūgštys – selenocisteinas ir pirolizinas – kurias gali koduoti DNR, bet jos neįtrauktos į dvidešimtuką dėl savo retumo.“ Taigi bet kuriuo atveju autoriai, nurodydami 21 amino rūgštį, informaciją pateikia nekorektiškai. O kokių žinių bus reikalaujama testuose, valstybiniame brandos egzamine? Netikslumai nėra smulkmena – jie gali turėti įtakos ir įvertinimo rezultatams.
Tai tik keletas pastebėjimų, bet pagalvokime apie mokytojus, kuriems iškyla dilema: ką pasakyti mokiniams, jei vadovėlyje yra neteisinga informacija? Kiek laiko mokytojai turi sugaišti, atidžiai tikrindami vadovėlio tekstą?
Visi žinome, kad vadovėlių autoriai gauna atlygį – tiek finansinį, tiek prestižinį. Tad kur autorių, turinio vertintojų, konsultantų, leidyklos atsakomybė? Jau nekalbu apie profesionalumą.
Stebiuosi ir išpopuliarintu EDUKA. Oi, turėtų susimąstyti ir „EDUKA klasė“, nes „prieiga prie skaitmeninės metodinės medžiagos suteikiama mokytojams, kurie yra prisiregistravę prie „EDUKA klasės“, taip pat ir mokiniams, nes reikalinga licencija (taip parašyta ant leidinio galinio viršelio). Ši prieiga nėra nemokama. Tai kaip su teikiamų paslaugų kokybe, EDUKA?
Ir tai ne vieno vadovėlio problema. Pavasarį tėveliai guodėsi dėl 1-osios klasės Gamtos pratybų sąsiuvinio kokybės (leidykla „Šviesa“). Išties, kai kurios užduotys vertintinos nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, klausiama: „Kaip keičiasi žmogus laikui bėgant? Parodyk paveikslėlių vietas laiko juostoje.“ (p. 5). Šalia kitų dalykų pavaizduota paspirtukas, žaidimas kamuoliu. Tik iš tiesų nelengva pasakyti, kas paspirtuku pradėjo važinėtis penkerių, o kas šešerių metų.
Tėvams paklausus mokytojos dėl įvairesnių atsakymo variantų, buvo atsakyta, kad yra vertinimo instrukcijos ir vertinama pagal jas. Bet juk vaiko patirtis yra įvairi… Arba prašoma nurodyti, kokių yra gamtos išteklių (p. 32). Paveikslėliuose ir smėlis, ir dirvožemis nuspalvinti žaliai. Tai irgi klaidina. Galima rasti ir daugiau perliukų. Bet esmė net ne jų kiekis, o pratybų sąsiuvinio turinio ir apipavidalinimo kokybė. Tėvai perka pratybų sąsiuvinius, kurie kainuoja ne vieną ir ne du eurus, vaikai mokosi, o jiems pateikiama nepakankamai korektiška informacija.
Tai ką daryti? Akivaizdu, kad už nekokybiškus vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius turi atsakyti leidyklos. Juk būtent jos pasirenka autorius ir net turinio vertintojus. Tad leidykloms tenka pilna atsakomybė. Manau, kad jei leidykla su grubiomis klaidomis išleidžia kelis vadovėlius ar pratybų sąsiuvinius, ji turi ištaisyti klaidas ir perleisti vadovėlius, o autoriai, turinio vertintojai ir konsultantai tampa personae non gratae.
Be to, galima tokių leidyklų ir atsisakyti – jos nepatikimos. Supraskime, grubios klaidos turi būti vertinamos ne kaip smulkmenos, o kaip ugdymo problemos – iš vadovėlių ir pratybų vaikai mokosi. Be jokios abejonės, dera grąžinti tikrai pasiteisinusią praktiką, kai prie tuometinės Švietimo ir mokslo ministerijos (vėliau prie Ugdymo plėtotės centro) buvo ekspertų komisija, be kurios įvertinimo leidinys negalėjo būti naudojamas mokyklose.
Tokią ekspertinę grupę dabar būtų tikslinga įkurti prie Nacionalinės švietimo agentūros. O Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Nacionalinė švietimo agentūra neturi kratytis vadovėlių ir kitų leidinių mokyklai kokybės klausimų. Gal primiršo savo misiją? Tad dera ją prisiminti, nes tokia netvarka negali tęstis. O gal kaip daugelyje serialų – tęsinys kitoje serijoje. Tik kaip su atsakomybe ir savigarba?
Gal Lietuvos mokytojai ir mokiniai jau nusipelnė gauti kokybiškus leidinius? Tėvai ir mokyklos turi teisę reikalauti kokybės.
