Kitaip sakant, dauguma mūsų šalies gyventojų išlieka eurooptimistais. Be to, lyginant su ankstesnių panašių apklausų duomenimis, galima konstatuoti, jog teigiamai vertinančių narystę Europos Sąjungoje Lietuvos gyventojų skaičius auga. Ar tai dėsninga tendencija?
Iš vienos pusės, eurooptimistų Lietuvoje daugiau negu ES šalyse senbuvėse. Kaip jau buvo sakyta, jų skaičius auga, net nežiūrint į faktą, jog kitąmet pagal stojimo į Europos Sąjungos sutartį reikės uždaryti Ignalinos jėgainę. Nors gal čia nieko nuostabaus – naujosios ES narės iš karto suvienytoje Europoje sudarė savotišką „optimistų frakciją“. Kartais optimizmas buvo netgi per didelis – galima priminti, jog Lietuvos Seimas savo laiku vos ne skubos tvarka, ankščiau už visus, ratifikavo Europos Konstituciją. Tiesa, vėliau šią Konstituciją referendume atmetė ES šalių senbuvių – Prancūzijos ir Nyderlandų – piliečiai ir taip ji neįsigaliojo.
Žinoma, kyla klausimas – kodėl šalių naujokių ir šalių senbuvių požiūris į ES kartais taip skiriasi? Paprasčiausias atsakymas turbūt būtų toks – Europos Sąjungos šalių senbuvių gyventojų požiūris yra realistiškesnis, mus vis dar veikia ES žavesys. Įstoti į Europos Sąjungą buvo didžiausias siekis ir tai, kad pavyko tai padaryti, galima vertinti kaip pergalę (o prisiminti apie pergales visada malonu). Atvertos kai kurių ES šalių darbo rinkos suteikė daliai mūsų šalies gyventojų naujas galimybes. Palyginus neseniai tapome Šengeno erdvės nariais ir jau spėjome tai įvertinti. Matome tam tikrus pliusus, o į vidines ES politikos problemas ir nesutarimus pernelyg nesigiliname, tad šiuo atveju eurooptimizmas neturėtų kelti nuostabos. Galiausiai optimizmas – ne pats blogiausias bruožas, nors visgi geriau jį papildyti vakarietišku realizmu ir pragmatika.
