Pagrindiniai ginčai dabar verda dėl „pinigų ir kokybės“. Tai primena žinomą ir beprasmį ginčą dėl vištos ir kiaušinio – dėl to, kas atsirado pirmiau? Studentai reikalauja gerinti studijų kokybę ir atsisako mokėti pinigus (nors ir gana simbolinę įmoką) už „nekokybišką paslaugą“. Dėstytojai sutinka, jog studijų kokybę reikėtų gerinti (nors ir ne visur padėtis yra tokia katastrofiška, kaip ją bandoma vaizduoti), tačiau pabrėžia, jog be tinkamo finansavimo padaryti tai neįmanoma. Situacija primena užburtą ratą.
Padėties beviltiškumą parodo ir prasidėjusios protesto akcijos. Praeitą savaitę įspėjamąjį dviejų valandų streiką surengė kai kurių aukštųjų mokyklų profesinės sąjungos, o dar anksčiau su šūkiu „Nemokėsime!“ Vilniaus gatvėmis pražygiavo studentai. Tačiau visa tai vyksta nesilpstančios „aukštojo išsilavinimo manijos“ fone, kai mokyklą baigę jaunuoliai žūtbūt siekia įstoti į universitetą (ir dažniausiai, deja, net nesvarbu į kokią specialybę). Gauti diplomą tapo prestižiniu formalumu. Nemaža dalis jaunuolių su universitetiniu diplomu dirba darbus, kuriems atlikti aukštasis išslavinimas nereikalingas. Ši situacija gimdo paradoksą, kai paraleliai netyla kalbos apie nekokybiškas studijas ir išlieka milžiniška aukštojo mokslo paklausa.
Pasak profesoriaus Vytauto Radžvilo, aukštosios mokyklos Lietuvoje šiandien primena „liaudies universitetus“. Jo manymu, universitetams reikia grąžinti elitinių mokslo įstaigų statusą. Su tuo galima sutikti. Tačiau padaryti tai įmanoma būtų tik nepopuliaraus sprendimo – mažinti studentų ir aukštųjų mokyklų skaičių – keliu. Akivaizdu, kad tokiam sprendimui reikalingas politinis ryžtas, kurio nėra. Tad, atrodo, jog greitu metu taip ir neatitolsime nuo vištos ar kiaušinio, o tiksliau – pinigų ar kokybės situacijos, o aukštojo mokslo plotmė išliks aršių ir, dažniausiai, beprasmių, ginčų teritorija.
