Ir padarėme. Įvykdėme vidaus ekonomines reformas, kėlėme šalies ekonomikos konkurencingumą, stiprinome pilietinę visuomenę bei demokratines institucijas.
Metėme pajėgumus sprendžiant klausimą dėl Karaliaučiaus srities. Sumaniai suprojektavome „Nidos iniciatyvas”, kuriomis ėmėme kitaip bendrauti su šia sritimi, įtraukėme ją į Baltijos jūros valstybių regionų bendradarbiavimo tinklą ir pašalinome vietos gyventojų būgštavimus dėl mūsų narystės. Taigi išmintingai atrėmėme ir Kremliaus propagandinius svertus.
Tai buvo vienas ryškiausių pastarųjų dviejų dešimtmečių pavyzdžių, kaip vadovaudamiesi išmintimi ir veikdami kaip viena komanda, galime siekti istorinių pergalių. Nepamirškime, kad mūsų valstybė gimė ir išliko tik dėl jų.
O šiandien, kai Rytuose vyksta sparti Kinijos galios transformacija. Rusija demonstruoja agresyvią politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu ir Sirijoje. Tebeliepsnoja konfliktai Afganistane, Libijoje ir Sudane, dėl kurių į Europą plūsta šimtų tūkstančių pabėgėlių srautas.
Kai mūsų svarbiausia sąjungininkė – JAV – po parodyto ryžto Sirijoje, papildomų sankcijų Rusijai įvedimo bei paramos mūsų gynybai suteikė vilties, kad ji liks ištikima savo tradicinei užsienio politikai. Tačiau matome ir tai, kad Prezidento Donald Trump pasireiškianti izoliacinė politika ir vienašališki veiksmai įneša nenuspėjamumo faktorių bendrų vertybių pagrindu sutelktoje Vakarų demokratijos bendruomenėje.
Kai pati ES pergyvena ne patį lengviausią laikotarpį. Nors čia, Lietuvoje, išliekame vieni didžiausių ES optimistų, valstybėse senbuvėse vis didesnė dalis piliečių kvestionuoja ES institucijų sprendimus, stiprėja nacionalistinės tendencijos, populistiniai judėjimai, stringa efektyvios ir bendros ES saugumo ir užsienio politikos formavimas.
Mes turime priimti sprendimą, kaip šiuose neramiuose vandenyse plauks Lietuva? Kokios ES mes sieksime? Taip, kad ji padėtų mums tuose vandenyse ne skęsti, o būti laimėtojais.
Tam, kad taip nutiktų, pirmiausia reikia sutarti dėl Lietuvos nacionalinių interesų. Kaip prieš du dešimtmečius, kai apsisprendėme, kad svarbiausias jų – integracija į Europos Sąjungą.
Dabar, pagalvokime, kas mums svarbiausia.
Išlaikyti mus visame pasaulyje vienijančią lietuvybę, puoselėjant lietuvių kalbą, tradicijas, tuo pat metu plačiai atsiveriant išoriniam Pasauliui?
Imtis neatidėliotinų veiksmų pritraukiant į Lietuvą gabiausius ir išmaniausius protus? Lyg anuomet LDK vadovas Gediminas. Sukuriant jiems palankiausias mokestines sąlygas, kad čia sparčiau vystytųsi ekonomika. Nors tai tik labai maža dalis sudėtingų darbų gerinant kritišką Lietuvos demografinę situaciją.
Pasirinkti savo valstybės greitį ir apimtį dėl dalyvavimo ES veikloje? Nes „Lanksti”, „Skirtingų greičių Europa“, kurią Europai siūlo Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron, kaip tik ir yra apie tai. Jei ES viduje yra šalių, kurios nori eiti toliau ir greičiau šio tikslo link, jos privalo tai daryti be jokių kliūčių.
Parodyti lyderystę sumaniai investuojant ES lėšas į Lietuvos produktyvumą? Nes mažėjančios ekonomikos augimo prognozės, „kietėjanti” ES pinigų politika ir mažėsianti ES parama, mums palieka nedaug laiko – tik 12 mėnesių atrasti išeičių, kaip išlaisvinti žmonių potencialą, skatinti vietos ir užsienio investuotojus kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas ateities sektoriuose (tokiuose kaip: žalioji energetika, sveikatingumas, skaitmeninės technologijos, ekologiškas maistas ir kt.)
Ar išmintingai išnaudoti narystę ES, telkiant koalicijas bei įtakingiau reiškiant savo interesus Europos Sąjungos vardu? Ką jau įrodėme formuodami bendrą ES Energetikos Strategiją, atsakydami į neteisėtus Rusijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu, remdami Rytų Partnerystę. Tai būtiną tęsti.
Nėra nesvarbių nacionalinių interesų. Deja, kaip ir nėra sprendimo dėl krypties, kuria judėsime tolyn. Nėra net noro liautis gąsdinti tūlą lietuvį suvereniteto praradimu ar „Europos Federacija”.
Užvis svarbiausia kalbėtis ir susitarti Lietuvoje. Tai negi aplink kaistant atmosferai ir liekant vis mažiau laiko iki ES finansavimo ciklo pabaigos, dabar ne laikas šalies vadovams imtis lyderystės ir susėdus su politinių partijų vadovais sutarti dėl Lietuvos – Europos Sąjungos strategijos?! Sutarti dėl nacionalinių interesų, kuriuos sieksime įgyvendinti besikeičiančioje Europos Sąjungoje.
Jeigu Airijos, Belgijos, Kroatijos, Liuksemburgas, Portugalijos, Prancūzijos ir kitų valstybių vadovai jau drąsiai pristatė savo valstybių viziją dėl ES ateities, kodėl Lietuva abejoja? Kodėl mūsų valstybės vadovai atmeta Europos Parlamento kvietimą pristatyti Lietuvos Europos viziją? Panašu, kad neturime jokio supratimo, ką darysime toliau.
Mums reikia tikros, o ne tariamos lyderystės. Dabar jos, deja, nėra.
Ar bent suprantame, kas yra Europos Sąjunga? Tai esame mes – Lietuva.
Vygaudas Ušackas yra Kauno technologijos universiteto Europos instituto vadovas, buvęs užsienio reikalų ministras, ambasadorius, vyriausiasis derybininkas dėl narystės Europos Sąjungoje.
