Pamenate vyrą, kuris buvo premjeru tuo metu, kai Rusijoje buvo finansų krizė? Jis nesukdamas akių į televizijos kameras aiškino, kad Lietuvoje ko jau ko, bet krizės nebus. Nebuvo?
O vyrą, kuris vieną vakarą per iš anksto užsakytą transliaciją kone verkė, mušdamasis į krūtinę, kad geriau jau mirsiąs, bet strateginės šalies įmonės bet kam (suprask, amerikiečiams) neparduosiąs? Jis nepardavė, pardavė kiti. Po kelių metų paaiškėjo, kad verkė ne dėl to, jog Lietuvos turto jam buvo gaila, o todėl, kad taip verkti buvo naudinga. Įvaizdžiui. Draugams. Pikti liežuviai sako, kad ir amerikiečių konkurentams rusams.
Kiek kartų premjeru tapęs kitas politikos veteranas suko uodegą? Jis sugebėjo net savo gyvenimo draugę po šiltus kraštus vežiotis, kai oficialioje biografijoje buvo juodu ant balto parašyta: turi teisėtą sutuoktinę.
Vyrą, kuris tik atėjęs į Vyriausybės rūmus iš karto pareiškė, kad jau dabar visiems bus blogai, nes valstybėje tokia krizė, jog blogiau jau būti nebegali? Kažkur girdėta? Tai tas pats vyras, kuris dabar kartoja tą patį, tik, sako, dabar kur kas blogiau nei buvo.
Kiek kartų premjeru tapęs kitas politikos veteranas suko uodegą? Jis sugebėjo net savo gyvenimo draugę po šiltus kraštus vežiotis, kai oficialioje biografijoje buvo juodu ant balto parašyta: turi teisėtą sutuoktinę.
Apie vyrą, kuris, užuot tapęs premjeru, geriau jau būtų sostinės šv. Petro ir Povilo ansamblį restauravęs, net neklausiu.
Pavyzdžių daugiau negu reikia. Juokauti, aišku, galima, nes kol kas šypsena – vienintelis būdas šaltai reaguoti į paniką, kurią skleidžia ne kas kitas, o tie patys vyrai.
O dabar rimti klausimai: kodėl turėtume tikėti, kad valstybės biudžete – didžiulis deficitas? Kodėl turėtume sutikti su naujais ar padidėjusiais senais mokesčiais, jeigu per rinkimus apie tai nebuvo kalbėta? Kodėl turėtume tikėti, kad iš tiesų nebėra pinigų nei valdininkų algoms, nei mokyklų šildymui apmokėti? Juk mums tiek kartų melavo.
