Puikiai suprantame, kad istorinė praeitis nekoreguojama, nes ji nuo mūsų nepriklauso, – ji gali būti interpretuojama ir įvairiai traktuojama. Istorinio mitingo vaizdas po truputį blunka prarasdamas daug savo spalvų ir atspalvių, nes kai kurie faktai ir aplinkybės užsimiršta, išsitrina gyvoji atmintis.
1987-ųjų liepos 4-ąją mano šeimos kolektyviniame sode šalia Salininkų kartu su Antano Terlecko, Jono Volungevičiaus ir Jono Pratusevičiaus žmonomis, Juliumi Sasnausku ir Eleonora Sasnauskaite šventėme žmonos Virginijos gimtadienį. Ši proga tapo puikia dingstimi aptarti ilgai puoselėtą idėją. Be to, manėme, jog čia, tarp pušų ir obelų, nekyšo KGB ausys ir nesislapsto šnipeliai. Tad be ilgų diskusijų pritarėme A. Terlecko siūlymui surengti viešą demonstraciją (mitingą) Vilniuje Molotovo-Ribentropo pakto metinėms paminėti. Aš ir Terleckas iškarto sutikome pasirašyti po „Kreipimusi į Geros valios žmones pagerbti Stalino-Hitlerio teroro aukas“. Vėliau nedvejodami sutiko pasirašyti Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė. Galutinis tekstas buvo suderintas liepos 26 dieną.
Mums tada, kaip ir Adomui Mickevičiui, Tėvynė Lietuva buvo mielesnė už sveikatą
Visi sutarėme ir įsipareigojome jokiomis aplinkybėmis, kad ir kas benutiktų, šių parašų neišsižadėti, – ir mums tada, kaip ir Adomui Mickevičiui, Tėvynė Lietuva buvo mielesnė už sveikatą.
Sudėtingiausias uždavinys tada atrodė, kaip pasitelkti „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, „Vatikano radijo“ stotis, jų laidas ir pakviesti Lietuvos žmones susirinkti į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Svarstėme įvairias galimybes ir būdus. Vienas iš jų – perduoti informaciją telefonu Maskvos disidentams.Vylėmės, galbūt paskambins kas iš užsienio radijo stočių, – tokios galimybės retsykiais pasitaikydavo. Bet teko pasirinkti gudresnę taktiką, kad KGB turėtų kuo mažiau laiko pasiruošti ir nesužlugdytų mitingo. Turėjome ir atsarginį planą, dabar sakytume planą „B“: likus maždaug dviem savaitėm iki mitingo vykti į Maskvą ir pasinaudoti rusų disidentų kanalais.
Planuok neplanavęs, o Dievas pasielgs taip kaip reikia: staiga savo namuose sulaukėme svečių – į Vilnių aplankyti savo tėvelių gimtinės atvyko grupė išeivijos jaunuolių.
Ilgai nelaukdamas su keletu jų atskubėjau į Lietuvos Laisvės Lygos „vadavietę“ Nemenčinės plente Nr. 68. Su A. Terlecku persimetę keliais žodžiais pasiūlėme Mildai Palubinskaitei išmokti kreipimosi tekstą mintinai, kad jis neatsidurtų KGB rankose. Milda nedvejodama sutiko. Ačiū, Milda, nuoširdžiai ačiū. Apie tolesnę kreipimosi odisėją ji su mumis pasidalins autentiškais prisiminimais.
1987 rugpjūčio 7-ąją „Vatikano radijo“ stotis perskaitė kreipimąsi, tačiau, atkreipiu jūsų dėmesį, be organizatorių pavardžių. Analogiškai, be pavardžių, kreipimąsi kartojo ir kitos užsienio lietuviškos radijo laidos.
Mūsų tikslas buvo pasinaudoti Vakarų radijo stotimis ir sukviesti Lietuvos žmones, taip pat atkreipti lietuviškosios išeivijos dėmesį.
Mūsų, pasirašiusiųjų, tikslas buvo pasinaudoti Vakarų radijo stotimis ir sukviesti Lietuvos žmones, taip pat atkreipti lietuviškosios išeivijos dėmesį. Viena iš versijų, aiškinančių, kodėl po kreipimusi neliko mūsų parašų, buvo tokia: išeivijoje baimintasi, kad KGB gali suimti mitingo organizatorius, – jų nuomone, per anksti buvo kišti galvą po giljotina.
Beje, panašių nuotaikų buvo ir tarp dorų, patriotiškai nusiteikusių inteligentų, kurie mus su A. Terlecku bandė perkalbėti ir, tikrai tikiu, iš geranoriškų paskatų. Žinoma, buvo ir planinių KGB šnipelių, bandžiusių sužlugdyti mitingą.
1987 rugpjūčio 10-ąją iš Šveicarijos į Vilnių Nijolei Sadūnaitei paskambino Algis Klimaitis. Tai, kad A. Klimaitis per VFR žiniasklaidos priemones paskelbė apie Vilniuje rengiamą mitingą ir įvardijo organizatorių pavardes, yra užfiksuota VDR slaptosios tarnybos „Stasi“ dokumentuose. Žinoma, rytojaus dieną užsienio radijo stotys pranešė, kad mitingą organizuoja Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir Nijolė Sadūnaitė.
Rugpjūčio 19–20 dienomis visa sovietinė laikraštiena paskelbė tą patį paskvilį „Kaip ir kam spendžiami spąstai. Apie mėginimą suorganizuoti Vilniuje eilinę provokaciją“. Jame rašoma, neva A. Terleckas, taip pat ir kiti organizatoriai, jokio kreipimosi nepasirašė, bandoma įteigti, jog tai užsienio žvalgybos provokacijos ir ideologinės diversijos.
Sovietiniai propagandistai lyg sraigės, užsidariusios savo kiautuose, nesugebėjo įvertinti situacijos, nematė ir nenumatė ateities ir savo rašliavomis tik patvirtino, kad mitingui rimtai rengiamasi ir jis įvyks.
Tarsi akmeniniai sfinksai, šildomi ir glamonėjami blėstančios Stalino saulės spindulių, LKP CK kurpė įvairius planus ir instrukcijas: „Dėl Vakarų specialiųjų tarnybų kurstomos ideologinės diversijos demaskavimo ir sutrukdymo“, direktyvos KGB ir MVD taikyti „profilaktines operatyvines ir administracines priemones“, „sužlugdyti nacionalistinę provokacinę akciją“. Nurodyta imtis priemonių prieš potencialius mitingo dalyvius (15–20 asmenų), įspėti atitinkamus katalikų vadovus ir dvasininkus.
Sovietiniai propagandistai lyg sraigės, užsidariusios savo kiautuose, nesugebėjo įvertinti situacijos, nematė ir nenumatė ateities.
Norėčiau atkreipti dėmesį dėl mitingo dalyvių gausumo ir KGB „patriotiškumo“: pagal KGB ir MVD planą, 50 jų pareigūnų, nesibūriuodami ir nekrisdami į akis, turėjo veikti pačiame mitinge. Operatyvinio štabo žinioje buvo 40 KGB ir 110 MVD darbuotojų. Rezervinis MVD kariuomenės batalionas mitingo laukė MVD patalpose.
LKP CK instrukcijose įsakyta mitingą filmuoti ir fotografuoti visus dalyvius, įrašinėti ekstremistų kalbas.
Dėl mitingo organizavimo ir galimos baudžiamosios atsakomybės įspėjami A. Terleckas, J. Pratusevičius, J. Petkevičius ir kiti. Bandymų užgniaužti organizatorių ryžtą būta ne vieno. Rugpjūčio 22 dieną svečiuojantis pas A. Terlecką ir aptarinėjant paskutines rytdienos mitingo detales, A. Terleckas pamatė ateinantį KGB pulkininką J. Česnavičių. Antano paragintas spėjau išbėgti į mišką. Pulkininkas grasino ir dar kartą įspėjo A. Terlecką nedalyvauti provokaciniame mitinge.
Pulkininkas J. Česnavičius lankėsi ir pas mano mamą, įtikinėjo ją atkalbėti sūnų dalyvauti mitinge. Kažkoks komunistėlis bandė paveikti ir mano seserį. Mitingo išvakarėse turėjo įvykti mano jaunesniojo brolio vestuvės. Jaunosios dėdė Vladimiras Beriozovas, dirbęs LKP CK, vertė jaunąjį prikalbinti vyresnįjį brolį nedalyvauti mitinge, parašyti į „Tiesą“ straipsnį, smerkiantį mitingą, antraip vestuvės neįvyks. Vestuvės tikrai neįvyko – jaunoji Santuokų rūmuose nepasirodė. Tačiau vestuvių svečiai gausiu būriu papildė mitingo dalyvių gretas ir po šiai dienai didžiuojasi turėję progą dalyvauti istoriniame mitinge.
Mūsų pačių, organizatorių, nuostabai, mitinge žmonės parodė nepaprastą drąsą: kalbėjo apie pokarį, apie trėmimus, partizanų kovą, tautos kančias, išdrįso pasakyti „Laisvę Lietuvai“.
O po to prasidėjo persekiojimai, svarstymai, tardymai, pasmerkimai, net fizinė prievarta. Tačiau laisvės sėkla jau buvo pasėta.
Ačiū už dėmesį.
Vytauto Bogušio kalba, pasakyta Seime, Forume „Tiesios sakymas griaunant blogio imperiją“, kuris skirtas Lietuvos laisvės lygos organizuoto viešo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 25-osioms metinėms paminėti.
