Kiekviena nauja Vyriausybė ateina su pažadais apie proveržį, ryžtą ir naują politinę kokybę. Tačiau tikrasis jos veidas atsiskleidžia ne lozunguose ar pirmosiose spaudos konferencijose. Jį atskleidžia prioritetai. Jie ir atsako į svarbiausią klausimą – kokią Lietuvą ketinama kurti per likusius dvejus šios Seimo kadencijos metus.
Šiandien mūsų valstybė susiduria su išskirtiniais iššūkiais. Nesibaigiantis karas Ukrainoje, augantys saugumo reikalavimai, demografinė krizė, ekonominiai neapibrėžtumai, technologijų revoliucija ir vis agresyvesnės informacinės atakos reikalauja ne tik administracinių sprendimų. Reikalinga aiški valstybės vizija. Valstybė – tai kur kas daugiau nei institucijos, įstatymai ar biudžeto eilutės. Ją kuria žmonės, kuriuos sieja bendra istorinė atmintis, kalba, kultūra, vertybės ir atsakomybė už savo šalies ateitį.
Todėl nustebino, kad paskirtojo Ministro Pirmininko pirmojoje programinėje kalboje Seime žodis „kultūra“ apskritai nenuskambėjo. Juolab kad Kultūros politikos pagrindų įstatymas kultūrą aiškiai įvardija kaip strateginę valstybės raidos sritį. Seimo salėje atkreipiau į tai dėmesį ir paklausiau, kokią vietą kultūra užims būsimos Vyriausybės darbuose.
Reikia pripažinti – pastaba buvo išgirsta. Jau kitoje savo kalboje paskirtasis premjeras prakalbo apie kultūrą, iš esmės pakartodamas diskusijoje Seime išsakytas mintis. Tai rodo, kad argumentai politikoje vis dar gali būti išgirsti.
Nežinau, ar tai buvo sutapimas, tačiau vos po poros dienų Prezidentui buvo pristatytas ir naujas kandidatas į kultūros ministrus. Jo retorikai priekaištų rasti būtų sunku – kultūra jo pasisakymuose jau skamba kaip strateginė valstybės raidos sritis, o ne atsitiktinai paminėta politikos paraštė. Vis dėlto tikrasis išbandymas prasidės tuomet, kai gražius žodžius teks paversti konkrečiais sprendimais. Lietuvos kultūros politika jau ne kartą girdėjo skambias deklaracijas. Dabar atėjo metas įrodyti, kad šįkart jos neliks vien gerai suredaguotų kalbų eilutėmis, o taps nuoseklios ir ilgalaikės valstybės politikos pagrindu.
Tačiau vien retorikos nepakanka. Kur kas svarbiau suprasti, kodėl apskritai prireikė tokio priminimo. Juk kalbame ne apie atsitiktinai praleistą žodį. Kalbame apie politinį požiūrį, kuris ilgainiui sutrikdė visos kultūros ekosistemos kraujotaką – silpnėjo dialogas su kultūros bendruomene, strigo teisėkūra, vėlavo sprendimai, o kultūra vis dažniau buvo nustumiama į politinės darbotvarkės paraštes. Keista, kad keičiantis ministrams taip ir neišgirdome atviro atsakymo, kokios strateginės klaidos lėmė tokią padėtį. O kol neįvardijama diagnozė, sunku tikėtis ir veiksmingo gydymo.
Paradoksalu, kad tuo metu, kai vis daugiau kalbame apie visuomenės atsparumą propagandai, hibridinėms grėsmėms ir dezinformacijai, vis dar nepakankamai suvokiame, jog atsparumas prasideda ne nuo draudimų ar naujų institucijų. Jis prasideda nuo žmogaus – nuo išsilavinimo, kritinio mąstymo, istorinės atminties ir gebėjimo atpažinti tiesą. Todėl investicijos į kultūrą nėra išlaidos. Tai investicijos į nacionalinį saugumą.
Likę dveji šios Seimo kadencijos metai nėra ilgas laikas. Būtent todėl kiekvienas sprendimas įgauna didesnę reikšmę. Naujoji Vyriausybė turės pasirinkti, ar apsiribos kasdieniu administravimu ir viešųjų ryšių akcijomis, ar ryšis priimti sprendimus, kurie išliks ir pasibaigus šiai kadencijai.
Valstybės prioritetai atsiskleidžia ne deklaracijose. Jie matomi biudžete, teisėkūroje, politinėje valioje ir kasdieniuose sprendimuose.
Todėl svarbiausias klausimas šiandien yra ne tai, kas taps ministru. Svarbiausia – ar bus atkurta visos kultūros ekosistemos kraujotaka. Už tai atsakomybė pirmiausia tenka Ministrui Pirmininkui. Būtent jam teks įrodyti, kad po kritinių pastabų atsiradęs dėmesys kultūrai nebuvo vien mandagus atsakas į diskusiją Seime ar gerai surežisuota politinė improvizacija.
