Sekite 15min Google
Šiandien gyvename laikotarpiu, kai geopolitinės grėsmės ne tik neišnyko, bet kai kuriais aspektais tapo dar sudėtingesnės. Todėl vertybinė higiena valstybės politikoje neturi būti suvokiama kaip pasirinkimas ar skonio reikalas. Tai yra būtina sąlyga nacionaliniam saugumui ir visuomenės atsparumui.
Pamokos, kurių vis dar neišmokome
Pagrindinė pamoka, kurią turime išmokti, yra paprasta: veikti reikia ne tada, kai kyla skandalas ar nutinka naujas incidentas, bet gerokai anksčiau. Valstybės saugumas negali būti grindžiamas reakcija į įvykius. Jis turi būti grindžiamas pasirengimu.
Nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios praėjo daugiau nei ketveri metai, tačiau vis dar taisome senas spragas ir vėluojame priimti reikalingus sprendimus. Karo akivaizdoje delsimas tampa neatsargumu, o kartais ir klaida, kurios kaina gali būti gerokai didesnė nei politinis nepatogumas.
Situaciją komplikuoja ir nuolatiniai pokyčiai vykdomojoje valdžioje. Įpusėjus Seimo kadencijai jau matome trečiąją Vyriausybę. Kaži, ar galime būti tikri, kad ateinančią vasarą nesulauksime jau ketvirtos? Ministrai keičiasi greičiau, nei spėjama įgyvendinti dalį pradėtų darbų. Natūralu, kad tai apsunkina nuoseklų darbą ir ilgalaikį planavimą. Tačiau valdžios kaitos negalime paversti pasiteisinimu. Nepaisant politinių turbulencijų, Seimas turi išlaikyti aiškią kryptį ir laikytis principų, kurie nepriklauso nuo konkrečių pavardžių ministrų kabinetuose.
Kai scena tampa politiniu įrankiu
Pavasario sesijos metu Seime pristačiau Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad asmenys, vykdę kultūrinę ar pramoginę veiklą Rusijoje, Baltarusijoje ar jų okupuotose teritorijose, negalėtų laisvai lankytis Lietuvoje.
Kartu su Vilniaus meru Valdu Benkunsku inicijuota pataisa numato penkerių metų draudimą atvykti tiems atlikėjams, kurie po 2022 metų vasario 24 dienos koncertavo šiose šalyse.
Nepaisant politinių turbulencijų, Seimas turi išlaikyti aiškią kryptį.
Kodėl tai svarbu?
Todėl, kad šiandien nebegalime apsimesti, jog kultūra egzistuoja vakuume. Pastarojo meto atvejai, kai į Lietuvą planavo atvykti atlikėjai, aktyviai koncertuojantys Rusijoje, atskleidė akivaizdžią problemą: esamas reguliavimas buvo per silpnas.
Kultūra gali vienyti žmones, tačiau autoritariniai režimai ją naudoja ir kaip politinės įtakos instrumentą. Kremlius tai suprato seniai. Scena, koncertų salė ar televizijos ekranas neretai tampa dar viena platforma propagandai, režimo normalizavimui ir jo skleidžiamam naratyvui. Kai vyksta karas, neutralumo iliuzija tampa vis sunkiau įtikinama.
Todėl džiaugiuosi, kad Seime šie argumentai buvo išgirsti. Ir valdantieji, ir opozicija pademonstravo retą vienybę, o projektui pritarta beveik vienbalsiai. Tai signalas, kad esminiais valstybės saugumo klausimais vis dar gebame pakilti virš partinių interesų ir kasdienių politinių ginčų.
Mano siūlomos pataisos Seime jau įveikė pateikimo stadiją ir toliau bus svarstomos komitete. Tuo pat metu Užsienio reikalų ministerija teigia problemą ketinanti spręsti per sankcijų mechanizmą. Abejoju, ar vien to pakaks. Jei sankcijos bus nukreiptos tik į juridinius asmenis, kaip siūlo Užsienio reikalų ministerija, pavyzdžiui, teatro ar baleto trupes, vis tiek liks atviras kelias atlikėjams, atvykstantiems kaip fiziniams asmenims. Sieksiu tiesioginio pokalbio su ministerijos atstovais, kad rastume sprendimą, kuris realiai užkirstų kelią režimų propagandą palaikantiems atlikėjams atvykti į Lietuvą.
Laikas užverti dar vienas duris
Atlikėjų koncertų ribojimai yra tik viena didesnės dėlionės dalis. Minkštoji galia propagandos sklaidai pasitelkiama įvairiais būdais, todėl turime nuosekliai uždarinėti visas įmanomas landas, pro kurias į Lietuvą skverbiasi proputiniški naratyvai. Jei kalbame apie nuoseklią vertybinę politiką, privalome įvertinti ir kitus kanalus, kuriais mūsų šalį pasiekia autoritarinių režimų kuriama produkcija.
Manau, reikia plėsti Rusijoje ir Baltarusijoje pagamintų prekių importo ribojimus. Visų pirma jie turėtų apimti knygas, spausdintus leidinius, filmus, vaizdo žaidimus ir kitą produkciją, kuri gali būti naudojama propagandai bei ideologinei įtakai skleisti.
Šiuo atveju turime aiškų pavyzdį visai šalia, tad dviračio išradinėti nereikia. Latvija jau priėmė panašius ribojimus, uždrausdama įvairių prekių, įskaitant knygas ir spaudinius, įvežimą iš Rusijos bei Baltarusijos. Tai rodo, kad tokie sprendimai nėra utopiniai.
Tokio sprendimo nauda būtų dvejopa.
Pirmiausia būtų sumažintos galimybės platinti propagandinį turinį. Knyga nėra vien popieriaus lapų rinkinys. Tai idėjų nešėja. O kai kuriose Rusijos ir Baltarusijos leidyklose iki šiol leidžiami tekstai, kuriuose klastojama istorija, menkinamas Lietuvos valstybingumas ar teisinti bandomi agresyvūs režimų veiksmai. Būtina pabrėžti, kad šis siūlymas nėra nukreiptas prieš rusų kalbą ar literatūrą. Niekas neuždraus nei rusiško žodžio, nei klasikinės literatūros kūrinių. Knygos rusų kalba ir toliau galės būti importuojamos iš kitų valstybių. Šiuo atveju kalbame ne apie kalbą ar kultūrą, o apie valstybių agresorių gaminamą produkciją ir jų galimybę per ją daryti ideologinę įtaką mūsų visuomenei.
Antra, tai būtų dar viena ekonominio poveikio priemonė režimams, kurie savo pajamas naudoja valstybės aparatui bei karo mašinai išlaikyti. Kiekvienas apribotas prekybos kanalas reiškia mažesnes pajamas tiems, kurie finansuoja agresyvią politiką.
Laukti nebegalime
Trypčiojimas ir neryžtingumas agresoriaus akivaizdoje dažniausiai suprantami kaip silpnumo ženklas. Lietuva ne kartą buvo tarp valstybių, kurios pirmosios įspėdavo apie iš Rytų kylančias grėsmes ir siūlydavo sprendimus. Šioje Seimo kadencijoje tokios lyderystės iš valdančiųjų pasigendu.
Latvijos pavyzdys rodo, kad griežti ir praktiškai veikiantys sprendimai yra įmanomi. Tam nereikia stebuklų. Reikia politinės valios, nuoseklumo ir gebėjimo veikti laiku.
Lietuva nebegali sau leisti laukti kito incidento, kito skandalo ar dar vieno priminimo, kad grėsmės niekur nedingo. Vertybinė higiena nėra vien graži frazė politinėse kalbose. Tai mūsų valstybės atsparumo pagrindas. Ir kuo anksčiau tai suprasime, tuo mažiau spragų liks tiems, kurie siekia daryti įtaką mūsų visuomenei, ekonomikai ir valstybei.