Sekite 15min Google
2027 metų biudžeto projekte numatytas 3,8 proc. bendrojo vidaus produkto siekiantis deficitas. Kitaip tariant, valstybė planuoja išleisti gerokai daugiau, negu surinks pajamų. Dar svarbiau tai, kad deficitas nėra numatomas kaip vienų sunkių metų išimtis. Finansų ministerijos projekcijose jis išlieka didesnis nei 3 proc. BVP ir vėlesniais metais.
Skola didėja, o sąskaita už ją – taip pat
Valstybės kontrolė perspėja, kad biudžeto projektas neatitinka nacionalinės fiskalinės drausmės taisyklės. Dėl to skola augs sparčiau, o galimybės ateityje reaguoti į ekonominius ar geopolitinius sukrėtimus mažės. 2027 metų pabaigoje valdžios sektoriaus skola turėtų siekti 48,2 proc. BVP. Numatyta, kad vien palūkanoms 2029 metais gali prireikti apie 2 mlrd. eurų.
Skolintis savaime nėra blogai. Valstybė gali skolintis, kai tai būtina saugumui, strateginėms investicijoms ar ekonominiams sunkumams įveikti. Tačiau viena yra skolintis investicijoms, kurios kuria ilgalaikę grąžą, ir visai kas kita – skolintus pinigus tiesiog pravalgyti.
Palūkanoms sumokėti skirti pinigai negalės būti panaudoti mokykloms, sveikatos priežiūrai, infrastruktūrai ar kitoms viešosioms paslaugoms. Auganti skolos aptarnavimo našta ilgainiui gali reikšti sudėtingus sprendimus – mažesnes išlaidas kitoms sritims, didesnius mokesčius arba tolesnį skolinimąsi.
Ar gynybos finansavimas paaiškina skolinimąsi?
Vyriausybės išlaidavimo negalima pridengti gynybos poreikiais. Net jei gynybos biudžetą grąžintume į 2019 m. lygį, turėtume beveik 1 mlrd. eurų deficitą dėl socialinių išlaidų ir palūkanų. Populistiniai socialinių išmokų pažadai, kurie nėra suderinti su realiomis valstybės galimybėmis, yra tikrasis atsakymas, kodėl turėsime gyventi su tokio dydžio biudžeto deficitu.
Vyriausybė privalo įvertinti, kurios papildomos išlaidos yra ilgalaikės, kokios pajamos joms numatytos ir kokių prioritetų gali tekti atsisakyti. O šalia didėjančių socialinių įsipareigojimų reikia kalbėti ir apie ekonomikos konkurencingumą. Jeigu mažėja investicijos į inovacijas, verslumą, skaitmenizaciją ar eksportą, ateityje bus tik sunkiau uždirbti pinigus, reikalingus augantiems įsipareigojimams finansuoti.
Finansų ministras turi atsakyti į klausimus
Ne mažiau klausimų kelia ir pats biudžeto rengimo procesas. Finansų ministras Taurimas Valys sulaukė kritikos ne tik iš opozicijos, bet ir iš valdančiosios koalicijos partnerių. Demokratai ir valstiečiai teigė pasigendantys dialogo dėl biudžeto, o dalis parlamentarų kritikavo ministro bendravimą su Seimo frakcijomis ir komitetais.
Buvęs premjeras Algirdas Butkevičius viešai išsakė abejonių dėl ministro pasirengimo šioms pareigoms. Į šią kritiką T.Valys pašaipiai atsakė fraze „Šaudė tu šaudė“. Primenu, kad abu šie politikai yra bendroje koalicijoje.
Tokie santykiai tarp koalicijos partnerių kelia vis daugiau klausimų ir dėl pačios Vyriausybės stabilumo. Kai valdantieji nesugeba susikalbėti net dėl svarbiausio metų finansinio dokumento, sunku tikėtis sklandaus bendro darbo sprendžiant kitus valstybei svarbius klausimus. Po 2024 metų Seimo rinkimų Lietuva jau turi trečiąją Vyriausybę. Ketvirtoji per vieną kadenciją būtų sunkiai suvokiamas politinio nestabilumo rekordas. Ypač šiandien, kai Lietuvai kaip niekada reikia nuoseklių sprendimų, aiškios krypties ir stabilios valdžios.
Koks planas po 2027 metų?
Būtų neblogai sužinoti, kaip Vyriausybė ketina suvaldyti deficitą ateityje. Valstybės kontrolės spalio 20 dienos analizėje nurodyta, kad 2028 metais deficitas gali siekti 4,6 proc. BVP, o 2029 metais išlikti arti 4 proc. Tai signalizuoja apie artėjančią didžiulę problemą, kuriai spręsti reikalingas nuoseklus planas.
Vyriausybė turėtų aiškiai nurodyti, kokiais sprendimais ketina stabilizuoti valstybės skolą ir kokius ilgalaikius pajamų šaltinius numato. Socialdemokratų kuriamai gerovės valstybei reikia augančios ekonomikos, veiksmingų viešųjų paslaugų ir atsakingos mokesčių politikos.
2027 metų biudžetą reikėtų vertinti pagal tai, ar Lietuva galės šios Vyriausybės pažadus vykdyti po penkerių ar dešimties metų. Kol kas atrodo, kad tvaraus būdo tam nerandama, o iš to kylančios problemos paliekamos kitai Vyriausybei, kurioje, panašu, socialdemokratai savęs jau nemato.
