Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo ir pirmadienio popietę paskelbė nuosprendį istorinėje baudžiamojoje byloje dėl okupuotos valstybės civilių trėmimo.
Prokuratūra reikalavo, kad nuteistasis Vaclovas Kojalis, kuriam 84 metai, ne tik sumokėtų bemaž 4 000 litų baudą, bet ir bent penkerius metus pasėdėtų kalėjime. Tai minimali sankcijoje numatyta bausmė už tokius nusikaltimus.
Savo ruožtu nuteistasis aiškino, kad sėdėti už grotų jau nebeturi sveikatos. „Žmona ligoninėje, nevaikšto visiškai. Vaikų mes neturim, giminių mes neturim. Man pačiam reikia nuolatinės priežiūros. Prašau palikti mane laisvėje, kad galėčiau prižiūrėti žmoną, bent kartais pas ją nuvažiuoti,“ – teismui skundėsi nuteistasis. Jis dar pridūrė: „Man galva svaigsta, vaikščioti negaliu, kartais nukrentu ant grindų.“ Tą patį akcentavo ir jį ginanti advokatė.
Kaip jau rašė 15min.lt, į teismą 84 metų senolį atvedė atkaklūs prokurorai, nesutikę su švelniu V.Kojaliui paskelbtu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, pagal kurį šis buvęs Sovietų Sąjungos represinių struktūrų kadrinis darbuotojas yra nubaustas tik 30 MGL dydžio (3 900 litų) bauda.
Apeliacine tvarka prokuratūros skundą išnagrinėjusi sostinės teisėjų kolegija, kurią sudaro Linas Žukauskas (pirmininkas, pranešėjas), Rūta Mickevičienė ir Aloyzas Kruopys, pirmadienį paskelbė, kad nuteistajam teks paragauti kalinio duonos.
V.Kojaliui baudos mokėti nereikės, tačiau 6 mėnesius jis privalės praleisti už grotų.
 |
| Vaclovas Kojalis |
Bylos duomenimis, V.Kojalis atsakingas už tai, kad pokariu (1952 m.) penki asmenys septyneriems metams iš okupuotos Lietuvos buvo ištremti į Rusijos gilumą.
Kaip pasakojo 15min.lt, Apeliacinis teismas šioje byloje buvo nutaręs atlikti dalinį įrodymų tyrimą. Teismas kreipėsi į ekspertus, prašydamas atsakyti, ar V.Kojalio sveikatos būklė leidžia jam atlikti laisvės atėmimo bausmę. Ekspertų atsakymų esmė tokia: nuteistasis turi įvairių rimtų negalavimų, yra patyręs sudėtingų operacijų, tačiau ligų, kurios sudarytų sąlygas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra.
Šioje byloje V.Kojalis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Klaipėdos srities Tauragės rajono skyriaus vyr. operatyviniu įgaliotiniu, vykdydamas SSSR okupacinės valdžios sprendimus dėl Lietuvos partizanų šeimų, partizanų pagalbininkų ir stambių ūkininkų iškeldinimo iš Lietuvos į SSRS šiaurės ir rytinius rajonus bei LSSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Tauragės rajono skyriaus viršininko pulkininko Andrejaus Lapino, Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko Vlado Šapoko nurodymus, veikdamas grupe su tyrimo metu nenustatytais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų pareigūnais bei sovietų komunistų partijos aktyvistais, SSSR įvykdytos Lietuvos Respublikos okupacijos metu trėmė civilius gyventojus iš okupuotos teritorijos į okupavusios šalies teritoriją.
Nuteistojo asmenybė, jo amžius, sveikatos būklė, nusikalstamos veikos apimtis, delsimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami skiriant V.Kojaliui švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta (iki 15 metų kalėjimo).
1952 m. rugpjūčio 5 d. atvyko kartu su trėmimo vykdytojais į civilio gyventojo J.J., gyvenusio viename Tauragės rajono kaime, namus, kuriuose, dalyvaudamas civilių gyventojų J.J., gim. 1905 m., P.J., gim. 1908 m., P.J., gim. 1936 m., B.J., gim. 1937 m., trėmimo akcijoje ir vykdydamas trėmimo metu buvusias privalomas atlikti šiems gyventojams taikomas okupacinio režimo procedūras, apklausė šių tremiamų gyventojų šeimos galvą J.J., gim. 1905 m., pasirašė jo apklausos lapą, po to paminėtus civilius gyventojus pristatė į Viduklės geležinkelio stotį.
1952 m. rugpjūčio 6 d. tremiamų gyventojų J. šeima geležinkelio ešelono vagonu buvo prievarta išvežta iš Lietuvos Respublikos į SSSR Krasnojarsko sritį, kurioje šios ištremtos civilių gyventojų šeimos nariai priverstinai gyveno iki 1957 m.
Baudžiamasis įstatymas numatantis atsakomybę už okupuotos valstybės civilių trėmimą buvo priimtas 1998 m. birželio 9 d., dar galiojant senajam 1961 m. Baudžiamajam kodeksui (BK), vėliau jis buvo pakeistas ir šiuo metu galiojantis BK 102 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už okupuotos valstybės civilių trėmimą, įsigaliojo kartu su naujuoju 2000 m. BK ( LR 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d. redakcija).
Apeliacinio teismo kolegija konstatavo, kad proceso operatyvumo principas V. Kojalio atžvilgiu nebuvo tinkamai užtikrintas, nes pareiga persekioti jį už padarytą nusikalstamą veiką įstatyme įtvirtinta nuo 1998 metų, nors kaip matyti iš bylos dokumentų, baudžiamasis persekiojimas pradėtas tik 2007 metais.
Byloje nėra duomenų, kad V.Kojalis būtų slapstęsis ar kitokiu būdu trukdęs ikiteisminiam tyrimui, todėl įvertinus laikotarpį nuo įstatymo įsigaliojimo iki V.Kojalio baudžiamojo persekiojimo už padarytą veiką pradžios, yra pagrindo konstatuoti, kad jis užtruko per ilgai ir tuo buvo pažeista nuteistojo teisė į kiek įmanoma greitesnį procesą.
„Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo asmenybė, jo amžius, sveikatos būklė, nusikalstamos veikos apimtis, delsimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami skiriant V.Kojaliui švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta BK 102 straipsnio sankcijos minimume (BK 54 straipsnio 3 dalis),“ – rašoma nuosprendyje.
Už okupuotos valstybės civilių trėmimą ar okupavusios valstybės civilių gyventojų perkėlimą BK 102 straipsnyje numatyta laisvės atėmimo nuo penkerių iki penkiolikos metų bausmė. „Skirti V.Kojaliui švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį, prieštarautų BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams ir neatitiktų teisingumo principo įgyvendinimo, todėl kolegijos nuomone, jam turi būti paskirta ne didesnė kaip šešių mėnesių terminuota laisvės atėmimo bausmė“, – pažymėjo teisėjų kolegija.
Šiandienis Apeliacinio teismo verdiktas įsiteisėjo iškart, tačiau dar gali būti kasacine tvarka skundžiamas Aukščiausiajam Teismui.
