Vyraujantis požiūris į kalėjimo bėglius motyvuotai neigiamas. Jie būna padarę žalą visuomenei savo nusikaltimu, gauna nemokamų pataisos „paslaugų“ paketą, įskaitant nakvynę, maitinimą, apsaugą, bazinę sveikatos priežiūrą, tačiau vietoje padėkos ryžtasi naujam spjūviui. Į tokio pobūdžio akibrokštus teisėsauga visuomet žiūri formaliai: bėgliai anksčiau ar vėliau pričiumpami, grąžinami į laisvės atėmimo vietas, maža to, atskirai susilaukia baudžiamosios atsakomybės konkrečiai už pabėgimą.
Minėtam nuteistajam nereikėjo pasakoti pasakų arba arba šaltakraujiškai tylėti, kuomet buvo kamantinėjamas apie savo poelgį: kodėl pabėgo? Robertas galėjo pateikti argumentus, kurie arba savaime objektyvūs, arba nesunkiai patikrinami. Net jei vaiko gimimas – ne priežastis bėgti iš kalėjimo, ar tokia poelgio motyvacija tampa lengvinančia aplinkybe, skiriant naują bausmę?
Kita vertus, ar vyras šįkart buvo nuoširdus, ar nieko nenutylėjo, apskritai, ką apie šį asmenį byloja ne vien žodžiai, bet ir nenuginčijami biografijos faktai?
