Bylos duomenimis, konfliktas kilo parduotuvėje, kai pirkėja nesutiko su avalynės grąžinimo tvarka. Gavusi informaciją apie konfliktinę situaciją, apsaugos darbuotoja bandė užtikrinti viešąją tvarką ir pareikalavo agresyviai besielgusios klientės palikti patalpas.
Nustatyta, kad pirkėja nevykdė teisėtų reikalavimų, filmavo darbuotojas bei apsaugininkę. Pastarajai ranka nustūmus į ją nukreiptą telefoną, pirkėja griebė jai už plaukų. Vėliau moteris buvo pargriauta ant žemės, tačiau ir toliau aktyviai priešinosi.
Bandant uždėti antrankius, pirkėja apsaugos darbuotojai sudavė į veidą, prakirto lūpą, o kitam apsaugos darbuotojui įkando į ranką. Po įspėjimo apsaugininkė panaudojo ašarines dujas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad fizinė prievarta buvo panaudota esant tarnybiniam būtinumui ir tik tiek, kiek reikėjo pareigoms atlikti, apsisaugoti nuo pavojaus sveikatai bei užtikrinti viešąją tvarką.
Teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepaisė suformuotos teismų praktikos dėl profesinių pareigų vykdymo kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės.
Galutine ir neskundžiama nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apsaugos darbuotojai priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nutraukti bylą.
