Kaip rašoma Teisingumo ministerijos pranešime, pastebėtina, kad pareiškėjas skundėsi ir dėl kardomojo kalinimo trukmės bei kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje, tačiau šiuos skundus Teismas atmetė dėl vidaus teisinių gynybos priemonių nepanaudojimo bei, kiek tai susiję su kardomojo kalinimo trukme ir teisėtumu – ir dėl to, kad jie aiškiai nepagrįsti.
Pareiškėjas buvo sulaikytas 2004 metais, įtariant jį dalyvavimu nusikalstame susivienijime. Teismas jam skyrė kardomąją priemonę – suėmimą, kuri vėliau buvo keletą kartų pratęsta.
2006 m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl keleto nusikalstamų veikų. Nelaukdamas teisminio proceso pabaigos (nuosprendis buvo apskųstas ir procesas galiausiai baigėsi 2012 m. balandžio 24 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį, kuria apkaltinamasis nuosprendis nežymiai pakeistas) pareiškėjas paprašė jį perkelti į pataisos namus, kad galėtų pradėti atlikti laisvės atėmimo bausmę. Į pataisos namus pareiškėjas buvo perkeltas 2006 m. rugsėjo 1 d.
Pastebėtina, kad pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus nuteistieji laisvės atėmimo bausme turi teisę į ilgalaikius pasimatymus, o asmenys, kuriems skirta kardomoji priemonė – suėmimas – ne.
Pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose taip pat vyko ir kitas baudžiamasis procesas – dėl kitų nusikalstamų veikų, kuriomis buvo kaltinamas pareiškėjas. 2007 m. birželio 15 d. apklausęs pareiškėją ir pateikęs jam kaltinimus prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas pareiškėją dviems mėnesiams iš pataisos namų perkelti į Lukiškių tardymo izoliatorių. Teismas prokuroro prašymą patenkino, vėliau suėmimo terminas buvo pratęstas dar keliems mėnesiams.
2008 m. vasario 12 d. teismas nusprendė nebepratęsti suėmimo termino, tad pareiškėjas buvo perkeltas atgal į pataisos namus.
Pagrindinis aspektas, dėl kurio Teismas šioje byloje konstatavo Konvencijos pažeidimą, yra tai, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, o paraleliai vykstančio baudžiamojo proceso metu paskyrus suėmimą – ne.
Teismas rėmėsi 1987 metų Europos kalėjimų taisyklėmis, kuriose, be kita ko, nustatyta, kad kalinamiesiems turi būti leidžiama susitikti su šeimos nariais, išskyrus teisingumo vykdymo ir institucijų tvarkos tikslams būtinus ribojimus ir kontrolę. Teismas taip pat nurodė 2006 m. Europos kalėjimų taisykles, kuriose nustatyta, kad kalinamieji (t.y. nenuteisti asmenys) turi turėti teisę bendrauti su šeimos nariais ar kitais asmenimis taip pat, kaip ir nuteistieji.
Galiausiai Teismas atsižvelgė į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 2010 m. vizito Lietuvoje ataskaita, kurioje taip pat pasakyta, kad tiek nuteistieji, tiek kalinamieji asmenys turėtų turėti tokias pačias bendravimo su išoriniu pasauliu, ypač artimaisiais, teises, ir kad šioje srityje Komitetas rekomendavo keisti Lietuvos teisės aktus, įtvirtinant kalinamųjų teisę į pasimatymus bei teisę naudotis telefonu.
Teismas nurodė, kad šios teisės gali būti konkrečiu atveju suvaržytos, tačiau tokie suvaržymai turi būti pagrįsti, jais turi būti siekiama teisėto tikslo, jie turėtų būti kiek įmanoma trumpesni.
Kita vertus, Teismas taip pat pabrėžė, kad nors daugiau nei pusė Susitariančių Šalių (t.y. daugiau nei pusė iš 47 Europos Tarybos valstybių narių) numato ilgalaikių pasimatymų galimybę asmenims, kuriems suvaržyta laisvė, vis dėlto šioje srityje jos turi plačią vertinimo laisvę.
Dėl Konvencijos dviejų straipsnių pažeidimo Teismas pareiškėjui priteisė 6 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.
