Mykolo Romerio universiteto lektorė, psichologė dr. Laura Ustinavičiūtė,
besigilinanti į teisės psichologiją, sako, kad tokiems žmonėms negrįžti į nusikalstamą kelią labiau padėtų ne apribojimai nuo visuomenės, tačiau socialinių įgūdžių lavinimas, nuostatų palaikančių nusikalstamą elgesį keitimas.
– Kas dažniausiai lemia, kad asmuo nusikalsta ne vieną kartą?
– Dešimtmečiais vykdytų kriminalinio elgesio tyrimų rezultatai rodo, kad egzistuoja nusikalstamumą prognozuojančių kriminalinių veiksnių grupė, kuri yra daugiau ar mažiau būdinga visiems nusikaltėliams. Tai asmens kriminalinė istorija, nusikalstantys tėvai, bendraamžiai, patiriamos socioekonominės problemos, prastas išsilavinimas, nedarbas, nuostatos ir elgesys, palaikantis nusikalstamą elgesį, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis bei patiriamos emocinės problemos.
Tačiau, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad skirtingus teisės pažeidimus darantiems teisės pažeidėjams bei pakartotinai nuteistiems asmenims yra būdingos skirtingo pobūdžio problemos ir sunkumai. Tyrimų rezultatai rodo, kad lyginant nusikaltėlius ir nenusikaltusius asmenis, nusikaltusiems asmenims yra labiau būdingi konkretūs asmenybės bruožai. Pvz., asocialaus elgesio tendencijos, neurotiškumas, agresyvumas ir pan. Nesmurtinius nusikaltimus darantiems asmenims yra labiau būdingos finansinės, darbo, gyvenamosios vietos problemos, ryšių su kitais teisės pažeidėjais palaikymas, kai tuo tarpu alkoholio vartojimo problemos, prasti emocinių ir socialinių problemų sprendimai gali įtakoti vis didėjantį sunkių nusikaltimų skaičių.
Akivaizdu, kad pagalba tokių problemų turintiems asmenims galėtų apsaugoti visuomenę nuo didesnės žalos. Dalyvaudami korekcinėse programose teisės pažeidėjai gali išmokti įvairių socialinių įgūdžių, kurie jiems gali padėti efektyviau spręsti savo problemas, susijusias su jų nusikalstamų veikų padarymu, ir efektyviau integruotis į visuomenę.
– Kiek tai susiję su ekonomine veikla, kiek su asmenų psichologine būsena?
– Veiksniai, prognozuojantys nusikalstamą elgesį paprastai yra skirstomi į nekintančius (pvz., kriminalinė teisės pažeidėjo istorija, amžius pirmo susidūrimo su policija metu ir pan.), bei besikeičiančius, ar dar kitaip vadinamus dinamiškus (pvz., gyvenamoji vieta, nusikalstantys bendraamžiai, savikontrolės problemos ir pan.). Pavyzdžiui, prastai pyktį ir save kontroliuojantis žmogus gali greičiau įsivelti į ginčą, sukelti konfliktą bei įsitraukti į muštynes, kurių metu gali būti sužalojamas žmogus. Kitu atveju, teisės pažeidėjas, turintis nusikalstamą elgesį palaikančias nuostatas, manys, kad vogti yra normalu, nes visi vagia, kai tik jiems atsiranda tokia proga.
Ekonominė valstybės situacija taip pat gali veikti nusikalstamumą. Tyrimų rezultatai rodo, kad finansinių nusikaltimų skaičius krizių laikotarpiais paprastai išauga.
Vis tik, kalbant apie nusikalstamumo prognozavimą reikia atkreipti į tokį elgesį prognozuojančių veiksnių visumą, tiek ekonomines, tiek psichologines priežastis. Pvz., neturintis išsilavinimo asmuo, praranda darbą, tačiau neturi įgūdžių kaip susirasti kitą darbą, o paprastai bendrauja tik su pažįstamais, kurių pagrindinės pajamos yra nusikalstamos veiklos rezultatas. Kyla klausimas, kaip toks asmuo pabandys išspręsti savo problemą.
– Teko skaityti, kad JAV gyventojų skaičiui tenka daugiausiai kalinčių piliečių. Tai nėra susiję su griežtom teisinėmis normomis?
– Įkalinimo efektyvumo klausimas jau ne vieną dešimtmetį tarp mokslininkų yra nagrinėjamas gana plačiai. Kalėjimų efektyvumas yra diskutuotinas, tačiau dažniausiai visuomenė renkasi šią priemonę, nes neturi kitos alternatyvos. Atsisakiusi nusikaltusį žmogų izoliuoti nuo visuomenės, ji vis tiek turi su juo kažką daryti. Tačiau jeigu žmogus pateks į laisvės atėmimo vietą, jis savo finansinės situacijos nepagerins, įgūdžių savo socialinių nesuformuos, praras savo ryšius su artimaisiais ir gal būt net susiras daugiau teisės pažeidimus darančių bendraminčių. Todėl ši problema yra labai opi.
Šiuo metu Europe yra vykdomos įvairios iniciatyvos, kurių pagrindinis tikslas yra spręsti au laisvės atėmimo vietose didėjančiu teisės pažeidėjų skaičiumi susijusias problemas. Jos siekia suburti tiek šioje srityje dirbančius mokslininkus, tiek praktikus.
– Kokiomis priemonėmis siūloma spręsti problemas? Kas labiau prisidėtų prie situacijos gerinimo?
– Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, siekdamas spręsti minėtas problemas, formuoja naujas darbo su nuteistaisiais gaires, kurių pagrindas yra nuteistojo problemų, susijusių su jo nusikalstamumu, sprendimas. Teisės pažeidėjams yra taikomos korekcinės programos, kurių pagalba teisės pažeidėjas mokosi efektyviau susidoroti su sunkumais, kontroliuoti savo elgesį, formuoti naujus socialiai priimtinus įgūdžius.
Reikia pastebėti, kad Lietuvoje kol kas nebuvo atlikta nei vieno tyrimo, kurio metu būtų ištirti visų laisvės atėmimo vietų nuteistieji, nustatyti jų poreikiai, bei rizikos veiksniai. Pastarosios priežastys mūsų VU mokslininkų grupę (doc. dr. Ilona Česnienė, doc. dr. Alfredas Laurinavičius, dr. Laura Ustinavičiūtė) paskatino atlikti tyrimą, kurio metu yra siekiama nustatyti skirtingų Lietuvos nuteistųjų grupių problemas ir veiksnius, skatinančius jų nusikalstamumą.
Kaip minėjau, yra dvi veiksnių grupės – kintančios ir nekintančios. Nekintančių, tokių kaip teisės pažeidimų istorija, pakeisti negalima. Tačiau kintančius veiksnius koreguoti galima – tai gebėjimas valdyti finansus, gebėjimas valdyti savo nusikalstamas nuostatas, alkoholio vartojimą. Todėl jeigu norime, kad keistųsi teisės pažeidėjų elgesys, tuomet reikėtų mažinti tuos rizikos veiksnius. Žinoma, reikia nepamiršti, kad labai svarbi yra ir pačio žmogaus motyvacija keistis.
– Ačiū už pokalbį.
