„Buvau jaunas, užsidegęs, prisižiūrėjęs kino filmų apie ugniagesius gelbėtojus. Be to, mama norėjo ir skatino mane siekti aukštojo mokslo ir tapti pareigūnu, o tėtis manė, kad turėčiau atlikti privalomąją pradinę karinę tarnybą,“ – pasakoja R. Savickas.
Jis neslepia – pradėjus dirbti realybė pasirodė visai kitokia nei ta, kurią buvo susikūręs vaizduotėje ar matęs filmuose.
Jis neslepia – pradėjus dirbti realybė pasirodė visai kitokia nei ta, kurią buvo susikūręs vaizduotėje ar matęs filmuose. Tačiau trauktis neketino. Priešingai – dirbo toliau, nuolat mokėsi, gilinosi į ugniagesybos sritį ir siekė tobulėti. „Plano pabėgti mano planuose nebuvo“, – juokiasi Romanas.
Nors per daugiau nei du dešimtmečius sukaupta patirtis atrodo išties didžiulė, pats prisipažįsta kartais besijaučiantis taip, lyg dar būtų matęs ir patyręs labai nedaug. „Nuolat turime tobulėti, siekti naujausių žinių savo srityje, būti smalsūs ir žingeidūs“, – sako jis.
Jo įsitikinimu, kiekvienas darbas turi būti atliekamas sąžiningai, atsakingai ir iš širdies. „Stengiuosi savo darbą atlikti kuo geriau, nuolat tobulėti. Noriu, kad žmonės patirtų kuo mažiau nuostolių, noriu jiems kuo daugiau padėti. Savo darbą siekiu atlikti gerai ir profesionaliai. Į savo pasirinktą kelią žiūriu atsakingai – per pareigos ir atsakomybės prieš save bei visuomenę prizmę“, – sako ugniagesys.
Per daugiau nei dvidešimt tarnybos metų jis matė ir patyrė daug. Ar vis dar pasitaiko situacijų, kurios nustebina? Skyrininkas R. Savickas sako įvykių nekolekcionuojantis, tačiau vienas jų atmintyje įsirėžė itin giliai.
Įsimintina lėktuvo avarija
„Ko gero, tai vienintelis toks atvejis per mano karjerą – krovininio lėktuvo „Boeing” avarija Liepkalnio gatvėje Vilniuje. Gavome pranešimą, kad nukrito lėktuvas. Vaizdas buvo tarsi iš filmo. Dar vykstant į įvykio vietą matėsi didžiulė liepsna. Tačiau paties lėktuvo aš nemačiau – jis buvo subyrėjęs į dalis. Mačiau tik dideles jo nuolaužas. Užlipęs ant namo stogo, pamačiau išverstus medžius, nuverstus elektros stulpus, jų armatūra kyšojo lyg virvės. O prie namo gulėjo lėktuvo variklis“, – prisimena Romanas.
Didžiausia jo stiprybė ir atrama – šeima. „Tai mano komanda, mano palaikytojai ir įkvepėjai“, – sako jis kalbėdamas apie tėvus, seserį, žmoną ir vaikus.
Grįžęs po budėjimo gaisrinėje namo jis stengiasi artimiesiems nepasakoti apie nelaimes, kurias tenka matyti tarnybos metu. Taip saugo juos nuo papildomo nerimo. O grįžęs visada apkabina žmoną ir vaikus – tai jų šeimos tradicija.
Kaip ir tėčio blynai, kuriuos jis kepa sekmadieniais ir šmaikštaudamas karštus keptuvėje varto plika ranka. „Vaikams atrodo, kad aš nebijau karščio, todėl jie juokauja, jog jų tėtis net ugnies nebijo – gali ją paimti plika ranka ir nenusideginti“, – šypsosi Romanas.
Paklaustas, kaip jaučiasi būdamas skyrininku, vykdamas į iškvietimą, jis atsako nedvejodamas: „Būdamas skyrininku, nuolat jaučiu atsakomybę už savo komandą. Esu atsakingas už savo pareigūnus. Jie man labai svarbūs, todėl pirmiausia galvoju apie juos, jų saugumą, mintyse susidėlioju veiksmų seką.“
Sako, kad labai gražiai atrodo
Atsakomybę jis jaučia ir vilkėdamas pareigūno uniformą. „Pažįstami, draugai dažnai sako: jūs, ugniagesiai, labai gražiai atrodote – gražios uniformos, stiprūs vyrai. Bet iš tiesų tą uniformą viduje nešioti sunku. Negali visiškai atsipalaiduoti – turi laikytis taisyklių, pareigūno kodekso“, – apie emocinę darbo pusę kalba Romanas.
Laisvalaikiu jis mėgsta sėsti ant motociklo ir vienas leistis tyrinėti dar jo neatrastų vietų Lietuvoje. Jį domina apleisti dvarai, tiltai, pamiršti Antrojo pasaulinio karo bunkeriai, o siekis apvažiuoti Lietuvą palei jos sieną neleidžia ramiai sėdėti vietoje.
Kaip ir dar viena aistra – motociklai. „Galiu nieko nedaryti, tik žiūrėti į motociklą ir aš atsigaunu, jei būnu pavargęs“, – prisipažįsta jis. Pirmąjį motociklą jis nusipirko už pirmąją ugniagesio gelbėtojo algą. „Motociklas buvo visiškai nevažiuojantis – tikra laboratorija ant ratų. Suremontavau, padariau jį iš dalies važiuojantį ir...pardaviau.
Galiu nieko nedaryti, tik žiūrėti į motociklą. Ir aš atsigaunu, jei būnu pavargęs.
Tai tapo postūmiu ieškoti kito motociklo. Motociklai turi chromuotų detalių, kurios laikui bėgant rūdija, o po avarijų būna pažeistos ar deformuotos. Pirmąsias tokias detales pasigaminau savo motociklui. Draugai pamatė, kaip pavyko, ir pradėjo prašyti pagaminti jiems. Taip hobis virto darbu“, – pasakoja R. Savickas.
Jis sako, kad šis darbas reikalauja didžiulės kantrybės. „Reikia metalą glostyti, stebėti, lyginti, virinti, priauginti. Kartais atrodo nuobodu, bet rezultatas labai džiugina ir atperka visą vargą“, – sako jis.
Linki visiems būti budriems
Skyrininkas pastebi, kad žmonės tampa vis sąmoningesni ir atsakingesni gaisrinės saugos požiūriu. Jis linki visiems būti budriems, atsakingai elgtis su elektriniais prietaisais namuose, rūpintis vieni kitais ir padėti nelaimės akivaizdoje.
O pasitinkant vasarą – kad vaikai būtų atsargūs prie vandens telkinių, išmoktų gerai plaukti, augtų stiprūs, ištvermingi, sveiki ir saugūs.
