Jam skirta pusantrų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose.
Byloje rašoma, kad, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu, MGB Vilniaus srities Smėlių rajono milicijos skyriaus kaimo vietovės apylinkės įgaliotiniu, vykdydamas „nutarimą dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo“ tyčia trėmė Lietuvos civilius gyventojus iš okupuotos Lietuvos teritorijos į ją okupavusios šalies teritoriją.
„Šiuo metu Ramanauskas jokios grėsmės nekelia, jis yra pensininkas, neteistas, nebaustas, charakterizuojamas teigiamai“, – rašoma teismo nuosprendyje, pagal kurį nuteistajam tik liepta naktimis būti namuose.
1951 metų spalio 2 dieną S.Ramanauskas atvyko į Vilniaus srities, Smėlių rajono, Šešuolėlių apylinkės, Kuzilų kaimo gyventojo namus.
Šešių asmenų šeima, kurioje buvo dvejų metų vaikas, netrukus buvo pristatyta į Jonavos geležinkelio stotį ir perduota traukinio konvojaus viršininkui. Šeima pateko į Tomsko sritį, kur priverstinai gyveno iki 1956 metų.
Tų pačių metų spalio 23 dieną S.Ramanauskas atvyko į Vilniaus srities, Smėlių rajono, Gemeliškių kaimo gyventojos šeimos namus. Motina, jos sūnūs ir dukros buvo prievarta išvaryti iš namų, pristatyti į Jonavos geležinkelio stotį, bei perduoti traukinio konvojaus viršininkui. Ši šeima taip pat pateko į Tomsko sritį, kur gyveno iki 1956 metų.
S.Ramanauskas savo kaltės nepripažino. Jis sakė, kad dėl šeimų trėmimo, kiek prisimena, saugumas davė nurodymą milicijos viršininkui, jam tuo metu buvo apie 20 metų. Tai buvo pirmi metai, kai jis pradėjo dirbti milicijos įgaliotiniu. Buvo atsiųsti du kareiviai, kartu su kuriais jis nuvežė minėtas šeimas į Jonavą. Nežino, kodėl liepė vežti į Jonavą, sakė, jog žmones veš į Šiaulių kalėjimą. Pasak kaltinamojo, nuo jų viskas buvo slepiama. Gavus tokį įsakymą ir neįvykdžius, grėsė mažiausiai 5 metai kalėjimo. Tik po pusės metų sužinojo, kad išvežė į Sibirą.
Byloje buvo pateikti Lietuvos Ypatingojo archyvo duomenys apie ešelonu iš Jonavos į Tomsko srities Asino geležinkelio stotį išvežus žmones.
Lietuvos teismo ekspertizių centro Dokumentų ekspertizių skyriaus specialistų išvadoje pažymima, kad archyvinėje tremties byloje esančius dokumentus: apklausos lapą, pažymą apie tai, kad S.Ramanauskas perdavė iškeldintus šeimos narius ešelono viršininkui, raportą apie šeimos ištrėmimą, surašė S.Ramanauskas.
Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad S.Ramanausko vaidmuo tremiant civilius gyventojus niekaip negali būti pripažintas pagrindiniu, buvo antraeilis.
„Pirmaeilį vaidmenį vaidino tie pareigūnai, kurie priimdavo nutarimus dėl trėmimų, organizavo jų vykdymą, aktyviai ir sistemingai dalyvavo tremiant civilius gyventojus. Pažymėtina, kad S.Ramanauskas neseniai buvo pradėjęs dirbti milicijoje, buvo dar jauno amžiaus, vykdė savo tiesioginių viršininkų įsakymus. Nenustatytas aktyvus išskirtinis jo dalyvavimas, nusikaltimas įvykdytas atitinkamomis politinėmis aplinkybėmis, kurios vėliau pasikeitė. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu S.Ramanauskas jokios grėsmės nekelia, jis yra pensininkas, neteistas, nebaustas, charakterizuojamas teigiamai“, – rašoma teismo nuosprendyje.
