Politologai išskiria šešias svarbiausiais išvadas, kurias leidžia daryti šio sekmadienio rinkimai Turkijoje:
1. Laimėjo smurtas
Po rinkimų birželio mėnesį Turkiją sukrėtė smurto ir incidentų banga, į kurią įsivėlė ir valstybės institucijos, ir maištaujantys kurdai, ir netgi „Islamo valstybės“ teroristai.
Teisingumo ir plėtros partija triumfavo iš naujo surengtuose rinkimuose būtent remdamasi stipraus ir stabilaus valdymo pažadu. R.T.Erdoganas pažadėjo principingą kovą su smurto besigriebiančiais kurdais bei šalyje neramumus kelti bandančiais teroristais.
Panašu, kad šių rinkimų rezultatai nežada, jog pasipiktinę politinės opozicijos atstovai nurims.
2. Turkija grimzta į gilesnį autoritarizmą
Nepaisant to, kad AKP ir nelaimėjo visiškos daugumos parlamente, tačiau net ir per praėjusius penkis mėnesius šalies vadovo R.T.Erdogano valdoma partija visiškai užgožė kitas politines jėgas (išskyrus 25 dienų periodą, kai ministrų kabinete veikė ir du HDP partijos atstovai).
Per šiuos mėnesius iki naujų rinkimų valdančioji partija dar labiau sugriežtino politiką nevyriausybinių organizacijų, verslo įmonių, opozicijos atstovų, kritiškos žiniasklaidos veiklos atžvilgiu.
Jei AKP ir toliau taip sėkmingai šluos nuo kelio visas likusias opozicijos jėgas, 2019 metų rinkimai gali tapti absoliučiai neskaidriais ir mažiausiai demokratiškais rinkimais modernios Turkijos valstybės istorijoje.
3. Kurdų Liaudies demokratinė partija įsitvirtino
Liaudies demokratinė partija (HDP), tapusi pirmąja politine jėga, peržengusia dešimties procentų barjerą, išlaikė reprezentavimą parlamente. Nepaisant to, kad radikalios kurdų politinės grupuotės kurstė neramumus ir netgi atvirai konfliktavo su Turkijos valdžia, HDP patyrė nuostolių, tačiau įtvirtino savo pozicijas.
HDP gavo daugiau vietų parlamente nei radikalios dešinės atstovai – MHP partija. Kurdų partija tapo trečiąja pagal narių skaičių partija parlamente, o tai yra didelis laimėjimas šalies tautinei mažumai.
Tiesa, ekspertai pabrėžia, kad sustiprinti HDP pozicijas galėtų kurdų radikalų veiklos stabdymas, ne kenkiantis, o tik pagelbstinti R.T.Erdogano valdžios stiprinimui.
4. Turkijos radikalai patyrė fiasko
Turkijos kraštutinių dešiniųjų partija Nacionalistų veiksmas (MHP) ne tik nesugebėjo pasinaudoti neramumais šalyje, bet net ir prarado ketvirtadalį rinkėjų balsų.
Po birželio mėnesio rinkimų ši partija ne tik nepareiškė noro eiti į koaliciją, bet ir pašalino iš partijos dalį populiarių savo narių, besilaikiusių nuosaikesnės pozicijos.
Kraštutiniams dešiniesiems nepagelbėjo net ir kurdų bei „Islamo valstybės“ keliamas pavojus. Jų lyderiai ir neįgyvendintų pažadų pynė galutinai nuvylė rinkėjus.
5. „Teisingumo ir plėtros“ partija pasiekė Pyro pergalę
R.T.Erdogano partija galėjo džiūgauti, pamačiusi pirmuosius rinkimų rezultatus, tačiau šios partijos laukia sunki ateitis. Vis labiau į autoritarinį valdymą grimztančioje šalyje, AKP taps pažeidžiama opozicijos kritikos ir savo pačios neveiklumo.
Partijos lyderių nurodymai riboti žiniasklaidos laisvę, laisvos rinkos principus ir manipuliuoti teise, gali reikšti, kad Turkija taps dar labiau nuo vieno ar kelių asmenų valios priklausoma valstybe.
Politinės ir ekonominės tokių nedemokratinių veiksmų pasekmės gali lemti dar didesnį Turkijos atsilikimą.
6. Davutoglu-Erdogano dueto pabaigos pradžia
Šie rinkimai nebuvo visiškai sėkmingi šalies vadovui R.T.Erdoganui, kuris neužsitikrino galimybės dar labiau sustiprinti savo prezidentines galias. Tuo metu premjeras Ahmetas Davutoglu įrodė savo kaip lyderio galią ir sugebėjo laimėti rinkimus AKP naudai.
Jei Erdoganas panorės atsikratyti vis didesnį populiarumą įgaunančio Davutoglu arba šis norės išlįsti iš dabartinio šalies vadovo šešėlio, Turkijos laukia dar didesnė suirutė.
