Vieni stebėtojai ragina kuo greičiau nutraukti ugnį, kiti pabrėžia, kad svarbu nubausti Rusijos agresiją. Tačiau galiausiai rezultatus lems faktinės aplinkybės. Kadangi dar per anksti prognozuoti, kada karas baigsis, kai kurios išvados yra akivaizdžiai per ankstyvos. Pavyzdžiui, argumentai, kad tankų karo era baigėsi, buvo paneigti, kai kovos persikėlė iš šiaurinių Kyjivo pakraščių į rytines Donbaso lygumas.
Tačiau net ir šiuo ankstyvuoju etapu yra bent aštuonios pamokos – kai kurios senos, kai kurios naujos – kurias pasaulis mokosi (arba mokosi iš naujo) iš karo Ukrainoje.
Pirma pamoka. Branduolinis atgrasymas yra veiksmingas, tačiau jis labiau priklauso nuo santykinių interesų, o ne nuo pajėgumų.
Vakarai tvardėsi, bet tik iki tam tikro momento. V.Putino grasinimai neleido Vakarų šalių vyriausybėms siųsti karių (bet ne įrangos) į Ukrainą. Šis rezultatas neatspindi Rusijos branduolinių pajėgumų pranašumo; greičiau jis rodo atotrūkį tarp to, kad V.Putinas apibrėžia Ukrainą kaip gyvybiškai svarbų nacionalinį interesą, o Vakarai – kaip svarbų, bet ne tokį gyvybiškai svarbų interesą.
Antra pamoka. Ekonominė tarpusavio priklausomybė neužkerta kelio karui.
